Taaaip! Aš tikrai esu šiek tiek pasimetusi visokiausių internetinių naujovių pasauly. Ką ten pasimetusi, labiau atsilikusi. Kad yra "blogai", kuriuos gali rašyt sau, bet dažniausiai turbūt kitiems, sužinojau tik visai neseniai. Gal prieš metus. Gal mažiau. Ir tik dėka vieno nuostabaus linksmo, spalvoto debesėlio, kurį teko sutikt iš pradžių dirbant, po to ir gyvenant. Jos aistra - drabužiai, daug drabužių. Taigi ir jos tinklaraštis yra apie stilių. Siūlau paskanauti:
http://www.valikabu.blogspot.com.
O mano aistra - knygos. Daug knygų! Taigi aš pagalvojau, jei yra stiliaus tinklaraštininkės, kodėl aš negaliu būti knygų tinklaraštininkė? O kiek aš dar nedaug žinojau, pasirodo...
Po savo pirmojo debiutinio įrašo, pradėjau domėtis, ar yra daugiau tokių kaip aš. Turiu omeny, rašančių apie knygas. Aš sugebu būti tokia vaikiškai naivi, kad sužinojusi apie kokį nors naują dalyką, galvoju, kad ir visiems kitiems jis yra naujas. :) Oo!! Dar ir kiek jų yra! Knygų aptarinėtojų! Ir jau metų metus rašančių. Kad ir koks smagus atradimas tai buvo, pasijutau tokia maža maža, nesvarbi nesvarbi, kažko pernelyg ilgai delsusi gyvenime, kažką pražiopsojusi, kažkur pavėlavusi.
O kol mąstau, ar ieškoti prarastojo laiko, ar vytis jį, dalinuosi netikėtu šiandienos atradimu. Kuris yra taip smarkiai arti mano gyvenimo šiuo metu. Jis tiesiog beveik visiškai apie mane:
ANDRZEJ BURSA
Poezijos funkcija
Poezija negali būti atplėšta nuo gyvenimo
Poezija turi tarnauti gyvenimui
Namų šeimininkė privalo:
nuvalyti dulkes
išnešti šiukšles
iššluoti iš po lovos
išdulkinti kilimą
pamaitinti vaiką
nueiti į parduotuvę
palaistyti gėles
prikūrenti krosnį
numazgoti kaistuvą
išplauti stiklines
išskalbti vystyklus
užsiūti kelnes
prisiūti sagą
užadyti kojines
suskaičiuoti išlaidas
ir dar
padaryti
tūkstantįkitųdalykųapiek-
uriuosniekonenutuokiam
o paskui didžiųjų romantikų skaitymas
ir liūlia.
2011 m. spalio 15 d., šeštadienis
2011 m. spalio 4 d., antradienis
Mano gyvenimo knyga
vaikystėj atrastas,
bet tuomet dar nesuprastas..
Pirmąkart "Mažąjį princą" perskaičiau, kai atradau jį, susivėlusį liūdnų akių, bet meilės kupina širdim berniuką, besikuisdama tarp močiutės sendaikčių. Nepamenu, kiek man buvo metų. Tikrai neturėjau būti vyresnė nei septynerių ar aštuonerių metų baili mergaičiukė. Todėl spėju, kad tai buvo 1991-ųjų arba 1992-ųjų metų vasarą. O laimės kiek tada radau pageltusiuose puslapiuose. Pasaulyje, kur dainuoja šulinys ir juokiasi žvaigždės, kur kalba lapės ir gėlės. Kvatojau iš dramblio pasislėpusio skrybėlėj, iš žioplių karaliaus ir biznieriaus, kvailesnių už mažą berniuką. O galvoje sukosi žvaigždės ir planetos. Toje pasakoje radau viską, ko reikia vaikui.
Ir nė nenumaniau, neužuodžiau, nesvajojau, net nėkart nesusapnavau, kokia ši knyga man pasidarys brangi. Pati brangiausia.
Antrąkart "Mažąjį princą" skaičiau jau užaugus. 2003-siais metais. Močiutės mirties naktį. Nuo tos nakties - tai mano gyvenimo knyga. Nepamenu, dėl ko taip smarkiai raudojau.. ar iš ilgesio močiutei, ar iš ilgesio tam pasišiaušusiam šalikuotam berniukui...Sakinys po sakinio, žodis po žodžio atradau tiesą. Toje knygoje radau viską, ko reikia suaugusiam žmogui.
"Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir trupučiuką paverkti..."
Gyvenimas pats reikiamu momentu padiktuoja tiesas, kuriomis turi tikėti!
"Mažasis princas" - vienintelė prancūzų lakūno Antuano de Sent-Egziuperi knyga, kurią jis skyrė vaikams. Bet jos pasakiškas turinys anaiptol nepasako, kad ji yra vaikiška. Tai knyga apie gyvenimą. Gyvenimą tokį, koks jis privalo būti - prasmingas ir turintis tikslą. O žmonėms taip sunku rasti prasmę, kadangi jie pasiklydę tarp norų ir nesugeba pamatyti tikrųjų vertybių: "Tavo planetos žmonės, - tarė mažasis princas, - augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško...<...> O juk tai, ko ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens." Tai knyga apie žmonių santykius, pareigas vienas kitam, atsakomybę ("Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji"), rūpinimąsi vienas kitu ("Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko."). Tai knyga, kuri primena, kaip svarbu neskubėti, nepralėkti, nesėdėti įsikniaubus į popierius ar kitus "rimtus" dalykus ("Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi"), o pastebėti aplink esančius žmones, mokytis iš blogųjų ydų ir susidraugauti su pačiais geriausiais. "Gerai, kad turėjai bičiulį, net jeigu mirsi." Tai knyga, kuri niekada neleis pamiršti, kaip smarkiai žmogui reikalingas kitas žmogus!
Skaityčiau ir skaityčiau..
cituočiau ir cituočiau..
nes labai sušildo širdį...
nes tikiu, kad
"akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi."
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)