2014 m. vasario 1 d., šeštadienis

Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta

"Juk mes visi įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį, įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį... Gyvenimo vis mažiau ir mažiau, mes baigiam jį iškvėpuoti. O mirties vis daugiau ir daugiau, ir daugiau!" (Iš Jurgos Ivanauskaitės apsakymo "Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta", knygoje "Kaip užsiauginti baimę")




Kartais mane apninka panika, kad nespėsiu sužinoti visko, ką noriu sužinoti. Kad nespėsiu perskaityti, nespėsiu pamatyti, nespėsiu išgirsti... Kad nespėsiu kažko padaryti...
Kartais tos panikos vejama bėgu, ieškau, bandydama pralenkti laiką, kuris man duotas, net nežinodama, kiek jo turiu. 
Kartais tos panikos sukaustyta sėdžiu, žiūriu pro langą ir galvoju, gal išvis neverta pradėti, jei net nežinau, nuo ko pradėti. Tik įkvepiu. Tik iškvepiu. Tik įkvepiu. Tik iškvepiu. Ir šitų sekundžių niekada nebeturėsiu. Šitų minučių. Šitų valandų. Šitą suvokimą skauda tokiu skausmu, kai bijai pajudėti. Todėl ir sėdžiu, žiūriu pro langą į vėjo kvėpavimą medžio šakose ir verkiu, nes pati bijau kvėpuoti. Tarsi taupant kvėpavimą būtų įmanoma sutaupyti laiko. Vėjui nereikia taupyti - jis begalinis.