Jis vis kartojo, kad ilgai negyvens. Trisdešimt trejų jo nebeliko. Tos pievos tame medyje. Net nežinau, koks medis buvo. Kur dabar glaudžias jo siela? Kur man dabar glaustis?
Dieve Dieve, koks didelis stalas tą vakarą buvo. Kiek daug trupinių vis į akį įkrisdavo. Kai kurie tokie dideli, kad pradraskydavo ašarų vamzdį. Krapščiau krapščiau. Teisinausi. Iš kur tiek trupinių vis į akį? Iš kur tas vėjas kambary?
Dieve Dieve, koks didelis būrys žmonių tą vakarą į šonus lingavo. O juk būtų užtekę tik jo. Žiūrėčiau labai didelėm vaiko akim. Glausčiausi. Kaip mama tada glaudėsi. Juoktumėms. Ir vis kartočiau: nieko dar nesutikau. Nė vienas nepanašus į tave!
2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis
2013 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis
Pradėsim - nebaigsim
Tu paspausi man pirštą. Aš apsimesiu, kad paspaudei per stipriai. Kiek vėliau pamerksiu tau akį. Tu nusišypsosi. Ir nieko nebus. Tik tas pats gyvenimas. Mes tikrai niekada nesimylėsim.
Prasidėjus pirmam griaustiniui,
pasibaigus pirmoms šalnoms,
prisuksime pirmą gegutę,
užspausim paskutinį žodį,
sulaužysim pirmą taisyklę,
pasitiesim paskutinę nugarą,
pirmo gyvenimo paskutinę akimirką,
paskutinio gyvenimo pirmą sekundę
pradėsime tėvą, motiną, juoką,
pažinimo vyšnios kauliuką,
pradėsim vaikus
ir nebaigsim
Daiva Čepauskaitė "Nereikia tikriausiai būtina"
2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis
Didžiausias knygynas Baltijos šalyse. Ajaj. Ojoj.
Buvau Akropoly. Vilniuj. Iškart išdidžiai pasakysiu, kad šiaip aš ten kojos nekelčiau, bet gi likimas šaipos iš manęs. Sako, nevaizduok erelio putpele gimus, dirbsi visuose Lietuvos Akropoliuose. Tai ir dirbu, jei liepia.
Žinia, visuose Lietuvos Akropoliuose yra "Pegasai". O Vilniuje jau nebe šiaip "Pegasas", ten Pegasų Pegasas, didžiausias knygynas Baltijos šalyse.
Su kokiu nekantrumu šiandien dirbau. Kaip laukiau neeilinio, ypatingo žingsniavimo to stebuklo pamatyt. Pfff. Buvot? Matėt? Tada, labai prašau, pasakykite man, kuo jis didžiausias? Platesniais praėjimais nuo vieno skyriaus iki kito? Man pakako sustoti ties poezijos lentyna ir lūpų kampučiai nusileido žemyn. Joje tos pačios trys knygos, kurios buvo dar prieš knygynui tampant didžiausiu. Knygyno plotis didėja, knygų pasirinkimas nelabai.
Dabar sėdžiu įsisupus pataluos (kakavos likučiai puodely) ir galvoju, kaip laukiu to visada eilinio ir visada ypatingo žingsniavimo į "Mint Vinetu".
Va didžiausias knygynas Vilniuje, va:
2013 m. rugsėjo 2 d., pirmadienis
SERHIJ ŽADAN. Keli eilėraščiai iš atsiminimų popierėlių
Besirausdama savo prisiminimų maišeliuose, radau apsitrynusį popierėlį su jau blunkančiais ant jo žodžiais. Eilėraštis. Kas gi daugiau? Tą eilėraštį (tiksliau jo kulminacinę pabaigą) nemažai laiko kaip kokį šešėlį nešiojausi. Džinsų kišenėj. Širdies kišenėj. Be abejo, kažkada pasakiau: gana, ilsėkis. Ir patupdžiau į maišelį tarp kitų kažkada kišenėse šildžiusių rankas, kažkada užvedusių vožtuvų variklius. Šešeri metai praėjo (tiksliai žinau, kad jį nusirašiau iš 2007 metų liepos mėnesio "Metų"), kai man besirausiant prisiminimų maišeliuose tas popierėlis taip netikėtai nukrito prie kojų. Taip elegantiškai, tarsi medžio lapas, niekur neskubantis, rudeninis. O aš taip laukiau rudens. Ir tada nustebimas... Žadan. Serhij Žadan. "Depeche Mode". "Anarchy in the UKR". Taigi čia tas pats Serhij Žadan! Tai aš jau taip seniai jo žodį kartodavausi ir po tų knygų pasirodymo galvojau kaip apie kitą, ne šitą, ne poetą? Uoj, patinka man tie prisiminimų popierėliai. Uoj, kiek visko iš naujo iš jų sužinau.
Žodynai bažnyčios tarnyboje
Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?
Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
panaikins. kaip panaikins? ims taip
ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.
Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?
Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
o dabar kas belieka?
Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
aš žinau: tai mano žodynas,
spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
jį skaitau baruose ir vagonuose,
pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
visiems laikams paliksi šią šalį,
aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.
niekas jos nesustabdys
niekas jos neįtikins
apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
ir net nėra kaip su ja pasikalbėti
Paprika
Į žalsvą prekystalių spindesį
paskui porelę paauglių, besilaikančių už rankų,
eini vakare per prekybos centrą –
mergaitė renkasi citrinas ir papriką,
duoda palaikyti savo berniukui ir juokdamasi deda atgal.
Be dešimties dešimt, jie prieš tai ilgai
kivirčijosi, ji norėjo jį palikti, jis maldavo ją pasilikti,
pilnos kišenės žalių daiktų,
auksinių asiriškų monetų, skausmą malšinančių tablečių,
saldžios meilės, užburtos paprikos
išneškit iš čia, na išneškit drėgną sielą, bet kokį mirusį vaisių
ir vidurnakčio
kraują, žuvys, įsiraususios senų garlaivių sraigtais iš pietinių
valstijų, prifarširuotos
auskarų ir britiškų pankų segtukų, dejuoja nuo kofeino
žiaunose, juodų ligų ir žalsvos šviesos, tarsi prašytų:
išneškit iš čia, na išneškit mus iš čia į artimiausią stotelę, į
artimiausią
autoservisą, į artimiausią šaltą vandenyną, jos tarsi rodo,
raitydamosi
drėgnomis sielomis, kai tie sraigtai danguje vakare virš
prekybos centro
ardo sultingą orą, kai panagėse kepa kokainas
išneškit, na išneškit, prislėpę kišenėse šilto žalsvo spindesio,
pasikišę po
liežuviais sidabro ir auksinių monetų, iki artimiausios
stotelės, iki artimiausio stadiono,
kraujas už kraują, viešpats mus šaukia, krutindamas pelekais.
Nes taip, kaip jis laikosi jos, aš nesugebėsiu
niekada už nieko laikytis, aš nesugebėsiu abejingai prasiskverbti
pro tą negyvą audinį, ir taip per ilgai svyravau
neturėdamas jėgų pajudėti, kad dabar paskui juos nenusekčiau.
O tu turbūt žinai, kas jų laukia, ar ne? ten, kur dabar esi, kur
dabar
atsidūrei, tu viską gali jiems pasakyti iš anksto, dar dveji ar
treji metai
auksinio paaugliško apmirimo rugpjūčio žolėje, švaistant
monetas
visokiems nuodams, ir viskas: atmintis užpildys tas vietas
tavyje, kur buvo švelnumas.
Nes taip, kaip ji bijo dėl jo, aš nesugebėsiu
niekada dėl nieko bijoti, nes taip lengvai,
kaip ji įduoda jam į ranką tas šiltas citrinas, aš negalėsiu
niekam nieko įduoti;
eisiu toliau paskui juos
ilgomis varginančiomis prekybos centro sutemomis
gelsva žolė po kojomis
negyva žuvis rankose,
šildau jos širdį savo kvėpavimu
šildau savo kvėpavimą
jos širdimi.
Žodynai bažnyčios tarnyboje
Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?
Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
panaikins. kaip panaikins? ims taip
ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.
Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?
Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
o dabar kas belieka?
Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
aš žinau: tai mano žodynas,
spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
jį skaitau baruose ir vagonuose,
pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
visiems laikams paliksi šią šalį,
aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.
niekas jos nesustabdys
niekas jos neįtikins
apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
ir net nėra kaip su ja pasikalbėti
(Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas Dekšnys)
2013 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis
Diena, kai ji nusprendė nebebūti
Марина Ивановна Цветаева
(1892 10 08 - 1941 08 31)
Pirmą kartą kartis bandė būdama 17 metų. Vėliau bandė gyventi. Artimų žmonių netektys (mama pasikorė, vyro brolis pasikorė), emigracija, sugrįžimas į stalininę Rusiją, kur niekas nelaukė, vyro ir dukros areštas vos sugrįžus, nepripažinimas, badas, vienišumo jausmas. „Aš niekada nepamirštu, kad esu tik viešnia. Žemė man šito neatleidžia.“ Neištvėrė. Nusprendė nebebūti.
„Pasternakas atėjo padėti susiruošti kelionei ir atsinešė virvutę, kuria norėjo perrišti lagaminą. Jis gyrė jos tvirtumą, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viską, nors karkis ant jos. Vėliau Pasternakas sužinojo, kad Cvetajeva pasikorė būtent šita virvute, ir niekada negalėjo sau to atleisti”. Tik penkiolikmetis sūnus pasakė, kad mama pasielgė teisingai.
***
Я — есмь. Ты — будешь. Между нами — бездна.
Я пью. Ты жаждешь. Сговориться — тщетно.
Нас десять лет, нас сто тысячелетий
Разъединяют.— Бог мостов не строит.
Будь!— это заповедь моя. Дай — мимо
Пройти, дыханьем не нарушив роста.
Я — есмь. Ты будешь. Через десять весен
Ты скажешь: — есмь!— а я скажу: — когда-то...
Я пью. Ты жаждешь. Сговориться — тщетно.
Нас десять лет, нас сто тысячелетий
Разъединяют.— Бог мостов не строит.
Будь!— это заповедь моя. Дай — мимо
Пройти, дыханьем не нарушив роста.
Я — есмь. Ты будешь. Через десять весен
Ты скажешь: — есмь!— а я скажу: — когда-то...
***
Умирая, не скажу: была.
И не жаль, и не ищу виновных.
Есть на свете поважней дела
Страстных бурь и подвигов любовных.
Ты - крылом стучавший в эту грудь,
Молодой виновник вдохновенья -
Я тебе повелеваю: - будь!
Я - не выйду из повиновенья.
И не жаль, и не ищу виновных.
Есть на свете поважней дела
Страстных бурь и подвигов любовных.
Ты - крылом стучавший в эту грудь,
Молодой виновник вдохновенья -
Я тебе повелеваю: - будь!
Я - не выйду из повиновенья.
2013 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis
Jurgos Ivanauskaitės pokalbiai su angelais: taip, kaip kutena ir skauda gyvenimą; taip, kaip kutena ir skauda mirtį...
2005 metais Vilniuje "Meno nišoje" buvo surengta Jurgos Ivanauskaitės dailės darbų paroda "Angelariumas". Su paveikslais buvo eksponuojami ir neįprasto dydžio (nei tai žmogui, nei tai kokiai kitai būtybei) "marškinėliai angeliškiems sapnams sapnuoti", ant kurių Jurga kruopščiai ranka užrašė daugybę maldų - pasikalbėjimų su angelais. Kurti marškinėlius Jurga buvo pradėjusi dar nežinodama mirties diagnozės. Todėl galima tik spėlioti arba natūraliai nujausti, kad iš pradžių bendražmogiškos maldos, pilnos atidos kitam, vis labiau įsiskaudėjo ir prabilo labiau apie savo pačios buvimą (galiausiai nebesvarbu, ar dar čia, ar jau ten).
Marškinėlius per paskutiniąsias savo Kalėdas Jurga Ivanauskaitė padovanojo draugei Jurgai Užkurnytei. Pastaroji iššifravo maldas, Sigutė Chlebinskaitė jas apipavidalino, o "Tyto Alba" 2011 metais išleido. Ir štai mes kiekvienas galim turėti po tą angelo rūbą. Taip. Nuo tada tai nebe Jurgos. Nuo tada tai jau visų.
Tos maldos...Labai ramina. Tai kartais pasitepu širdį žodžių aliejum.
Labai svaigina. Tai kartais išgaudau visą orą iš įsivaizduojamų delnų, kol imu dusti.
Labai kutena. Tai kartais net nusikvatoju.
Jos arba tyli, arba rėkia. Tai tik bandau suprast, kada kurioj aš pusėj.
Jos labai peršti. Tai tik laukiu, ar praeis.
Ir labai skauda. Tai leidžiu skaudėti.
Taip, kaip kutena ir skauda gyvenimą.
Taip, kaip kutena ir skauda mirtį.
Šitas "Angelo rūbas" dabar beveik mano beveik maldaknygė.
2013 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis
Žudžiau tik tą vieną vienintelį sykį
Taip jau nutinka, kai lieki akistatoje su gamta.
Kaime visada jaučiuosi arčiau mirties. Kai pagalvoju, žudžiau tik vieną sykį. Žuvį. Pjoviau galvą, o akyse patvinę upės pripildė pilną kriauklę sielvarto. Tada ir pasakiau: daugiau niekada nežudysiu. Tada ir pasakiau: daugiau niekada nebepjausiu. Tada štai pasakiau: daugiau niekada nebeleisiu neišsipildyti gyvenimui! Bent vienos žuvies! Bent savo...
Kaime visada jaučiuosi arčiau mirties. Kai pagalvoju, žudžiau tik vieną sykį. Žuvį. Pjoviau galvą, o akyse patvinę upės pripildė pilną kriauklę sielvarto. Tada ir pasakiau: daugiau niekada nežudysiu. Tada ir pasakiau: daugiau niekada nebepjausiu. Tada štai pasakiau: daugiau niekada nebeleisiu neišsipildyti gyvenimui! Bent vienos žuvies! Bent savo...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)














