Besirausdama savo prisiminimų maišeliuose, radau apsitrynusį popierėlį su jau blunkančiais ant jo žodžiais. Eilėraštis. Kas gi daugiau? Tą eilėraštį (tiksliau jo kulminacinę pabaigą) nemažai laiko kaip kokį šešėlį nešiojausi. Džinsų kišenėj. Širdies kišenėj. Be abejo, kažkada pasakiau: gana, ilsėkis. Ir patupdžiau į maišelį tarp kitų kažkada kišenėse šildžiusių rankas, kažkada užvedusių vožtuvų variklius. Šešeri metai praėjo (tiksliai žinau, kad jį nusirašiau iš 2007 metų liepos mėnesio "Metų"), kai man besirausiant prisiminimų maišeliuose tas popierėlis taip netikėtai nukrito prie kojų. Taip elegantiškai, tarsi medžio lapas, niekur neskubantis, rudeninis. O aš taip laukiau rudens. Ir tada nustebimas... Žadan. Serhij Žadan. "Depeche Mode". "Anarchy in the UKR". Taigi čia tas pats Serhij Žadan! Tai aš jau taip seniai jo žodį kartodavausi ir po tų knygų pasirodymo galvojau kaip apie kitą, ne šitą, ne poetą? Uoj, patinka man tie prisiminimų popierėliai. Uoj, kiek visko iš naujo iš jų sužinau.
Paprika
Į žalsvą prekystalių spindesį
paskui porelę paauglių, besilaikančių už rankų,
eini vakare per prekybos centrą –
mergaitė renkasi citrinas ir papriką,
duoda palaikyti savo berniukui ir juokdamasi deda atgal.
Be dešimties dešimt, jie prieš tai ilgai
kivirčijosi, ji norėjo jį palikti, jis maldavo ją pasilikti,
pilnos kišenės žalių daiktų,
auksinių asiriškų monetų, skausmą malšinančių tablečių,
saldžios meilės, užburtos paprikos
išneškit iš čia, na išneškit drėgną sielą, bet kokį mirusį vaisių
ir vidurnakčio
kraują, žuvys, įsiraususios senų garlaivių sraigtais iš pietinių
valstijų, prifarširuotos
auskarų ir britiškų pankų segtukų, dejuoja nuo kofeino
žiaunose, juodų ligų ir žalsvos šviesos, tarsi prašytų:
išneškit iš čia, na išneškit mus iš čia į artimiausią stotelę, į
artimiausią
autoservisą, į artimiausią šaltą vandenyną, jos tarsi rodo,
raitydamosi
drėgnomis sielomis, kai tie sraigtai danguje vakare virš
prekybos centro
ardo sultingą orą, kai panagėse kepa kokainas
išneškit, na išneškit, prislėpę kišenėse šilto žalsvo spindesio,
pasikišę po
liežuviais sidabro ir auksinių monetų, iki artimiausios
stotelės, iki artimiausio stadiono,
kraujas už kraują, viešpats mus šaukia, krutindamas pelekais.
Nes taip, kaip jis laikosi jos, aš nesugebėsiu
niekada už nieko laikytis, aš nesugebėsiu abejingai prasiskverbti
pro tą negyvą audinį, ir taip per ilgai svyravau
neturėdamas jėgų pajudėti, kad dabar paskui juos nenusekčiau.
O tu turbūt žinai, kas jų laukia, ar ne? ten, kur dabar esi, kur
dabar
atsidūrei, tu viską gali jiems pasakyti iš anksto, dar dveji ar
treji metai
auksinio paaugliško apmirimo rugpjūčio žolėje, švaistant
monetas
visokiems nuodams, ir viskas: atmintis užpildys tas vietas
tavyje, kur buvo švelnumas.
Nes taip, kaip ji bijo dėl jo, aš nesugebėsiu
niekada dėl nieko bijoti, nes taip lengvai,
kaip ji įduoda jam į ranką tas šiltas citrinas, aš negalėsiu
niekam nieko įduoti;
eisiu toliau paskui juos
ilgomis varginančiomis prekybos centro sutemomis
gelsva žolė po kojomis
negyva žuvis rankose,
šildau jos širdį savo kvėpavimu
šildau savo kvėpavimą
jos širdimi.
Žodynai bažnyčios tarnyboje
Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?
Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
panaikins. kaip panaikins? ims taip
ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.
Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?
Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
o dabar kas belieka?
Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
aš žinau: tai mano žodynas,
spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
jį skaitau baruose ir vagonuose,
pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
visiems laikams paliksi šią šalį,
aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.
niekas jos nesustabdys
niekas jos neįtikins
apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
ir net nėra kaip su ja pasikalbėti
(Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas Dekšnys)
