2012 m. sausio 9 d., pirmadienis

Alessandro Baricco "Novečentas": apie nesamą žmogų grojusį nesamą muziką...


Sujaudinta! Sukrėsta! Pakylėta! Įkvėpta gyventi kaip noriu ("Velniop tą tvarką")! Galutinai įsimylėjusi Baricco! Taip jaučiuosi perskaičiusi "Novečentą". Užvertus knygą, norėjau iškart pulti skaityti iš naujo. Dar! Dar!!
Ši knyga - tai monologas, parašytas specialiai spektakliui. Parašytas taip tobulai, kad bijau pasakoti savais žodžiais, norisi tiesiog cituoti viską iš eilės: žodis po žodžio, sakinys po sakinio - visą knygą... Ir "Šilko" istorija, kurią skaičiau pirmiau, man visiškai nublanko prieš šią istoriją.
Dar nesidomėję, nevartę, nečiupinėję "Novečento", suks galvas, kodėl toks keistas knygos pavadinimas ir ką jis galėtų reikšti. Man pačiai kilo toks klausimas, kai knyga buvo dar toli nuo mano rankų. O tai, pasirodo, tiesiog pavardė žmogaus, apie kurį pasakoja knyga. Nepaprasta istorija apie nepaprastą žmogų. Apie Denį Budmeną T. D. Lemoną Novečentą. Beprotiška, bet graži istorija. Liūdna, bet šviesi. Jis buvo rastas paliktas garlaivyje "Virdžinietis", plaukiojančiame maršrutu Europa - Amerika. Visiškai mažučiukas, vos dešimties dienų. O kadangi jį radęs jūreivis pasiliko Novečentą laive, tai "pasauliui jo nebuvo, nes nebuvo miesto, parapijos, ligoninės, cypės, beisbolo komandos, kur būtų buvęs įrašytas jo vardas. Neturėjo tėvynės, gimimo datos, neturėjo šeimos". Užaugo pianistas virtuozas, kuris skambindavo nesamą muziką, niekur negirdėtą ir į nieką nepanašią, bet neabejotinai žmonės geresnės nebeišgirsdavo: "Neegzistuodavo ta muzika, kol jis jos nepagrodavo, okay? - tikrai nieko panašaus neegzistuodavo. O kai jis pakildavo nuo fortepijono, jos vėl nebebūdavo... ir jau visam laikui..." Ir dar - jis niekada nėra išlipęs iš laivo. Niekada! Bet puikiausiai žinojo apie pasaulį, pažinojo skirtingus kraštus, miestus. Pasaulį jis perskaitydavo žmonių veiduose ir akyse: "Mokėjo skaityti. Ne knygas, tos tai visos gražiai parašytos, mokėjo skaityti žmones. Ženklus, kuriuos juose įspaudė vietovės, garsai, kvapai, jų šalys, jų gyvenimai... Ten viskas parašyta." O paties kelionės po pasaulį prasidėdavo rankose ant fortepijono klavišų. Kiekvieną kartą užgrojęs atsidurdavo vis kitoje pasaulio vietoje: "Šiandien buvau pakliuvęs į nuostabų kraštą, moterų plaukai kvepėjo, visur šviesu ir pilna tigrų". Taip, jam visas pasaulis sutilpo į fotepijono klaviatūrą, į 88 klavišus. Ir jam jo pasaulis buvo tobulas.
Pasaulio pabaigą jis išvydo per karą. "Virdžinietis" taip nusidėvėjo, kad buvo nuspręsta jį sunaikinti. Išlaipinti žmones, prikrauti dinamito ir išplukdžius į jūrą susprogdinti. Dar kartą kartoju - Novečentas niekada neišlipo iš laivo:
"Tas visas pasaulis /
Tas pasaulis aplinkui, ir tu nenutuoki, kur jis pasibaigia /
Ir kiek dar jo yra /
Ar jums nebūna baisu, kad išprotėsit vos pagalvoję apie tokią begalybę, vos pagalvoję? Kaip jūs nebijot ją pajusti... /
Aš gimiau šitame laive. Čia mačiau pasaulį, bet kiekvieną kartą tai būdavo du tūkstančiai žmonių. Troškimų irgi būdavo, bet visi sutilpdavo tarp laivo pirmagalio ir pasturgalio. Skambinau savo laimę klaviatūra, kuri nebuvo begalinė. 
Aš štai ką supratau. Žemė - man per didelis laivas. Pernelyg ilga kelionė. Pernelyg patraukli moteris. Pernelyg stiprus kvapas. Muzika, kurios nesugebu pagroti. Atleiskit man. Bet aš nelipsiu."

Sakysit, tragiška istorija? Taip, tragiška. Bet Baricco ją pasakodamas neverkšlena, o įpina kuo daugiau humoro. Pateikta taip lengvai ir šviesiai, kad supranti tragizmą, bet vis vien skaitydamas šypsaisi. Dar tas kalbos muzikalumas, protarpiais minčių kratiniai, personažų - žavių keistuolių - paveikslai... Viskas man čia nuostabu. Viskas!

Visiems tinginiams ar šiaip nepagalvojantiems, kiek nepamatytų pasaulių praranda neskaitydami knygų, labai smarkiai siūlau bent jau filmą pažiūrėti. :) "Legenda apie pianistą Vandenyne". Brangiausias italų kino istorijoje pastatytas filmas (režisierius - Giuseppe Tornatore), gavęs 5 "Dovydus", o už Ennio Morricone muziką apdovanotas "Aukso gaubliu". Baricco, apibūdindamas Tornatore, prilipdė jam jausmingo menininko (na, bent jau jausmingesnio už patį Baricco) etiketę. Ir tai tikrai juntama filme. Nes skaitydama šypsojausi, kartais net juokiausi, o žiūrėdama - graudinausi ir verkiau.... :)
Visiems skaitovams verta pažiūrėti, visų pirma, dėl to, kad ten skamba tiek nuostabios muzikos, kurios negirdi skaitydamas knygą.
"...jeigu šoki, negali mirti. Ir jautiesi Dievas. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas."

1 komentaras:

  1. Žinau tą jausmą, kai norisi ne rašyti, o tiesiog cituoti cituoti cituoti... Panašiai man buvo, kai rašiau apie Baricco knygas :)

    AtsakytiPanaikinti