Aš begaliniai dėkinga leidyklai "Nieko rimto" už šią knygą. Visi beveik mintinai žino režisieriaus Jurijaus Noršteino 1975 metais sukurtą filmuką "Ežiukas rūke" - animacijos šedevrą, įtrauktą į geriausių XXa. filmukų sąrašus. Bet ar daug žiūrinčių filmuką yra susidomėję, kur jo pradžių pradžia? Aš nesusimąstydavau. Kol nepamačiau 2010 metais išleistos knygos! Tada pagaliau labai parūpo sužinoti, kas tas Sergejus Kozlovas (1939 - 2010). Kas tas žmogus, sugalvojęs Ežiuką, Meškiuką ir jų tikrą draugystę? O ką nors apie jį sužinoti gan sunku. Mat jis buvo be galo tylus, apie save garsiai nekalbantis ir jokių nuopelnų nesiekiantis žmogus. Net jo nuotraukų internete sunku rasti. Vos viena kita...
Baigęs Literatūros institutą, Sergejus Kozlovas ėjo ilgu savęs ieškojimo keliu: dirbo spaustuvininku, geologu, gidu Puškino muziejuje, dainavimo mokytoju, šaltkalviu, garvežio kūriku... Turbūt jam labai reikėjo tuos egzistencinius blaškymus, ieškojimus, atradimus ir praradimus kažkur užfiksuoti. Man labai įdomu, kodėl tuos egzistencinius pastebėjimus jis perteikė per vaikams artimus personažus. Savo vaikų neturėjo. Tiesa, pats buvo našlaitis, įvaikintas, niekada taip ir nepažinęs savo tikrų tėvų. Galbūt tie personažai kilo iš ilgesio kažko tikro?.. O jie Kozlovo galvoje sukosi jau tada, kai jam tebuvo dvidešimt. Dar anksčiau, besimokant aštuntoje klasėje, jis jau rašė eiles.
Kaip paprastai ir nutinka talentingiausiems, įvertinimo Kozlovas sulaukė per vėlai. 2009 metų gruodį buvo apdovanotas Kornejaus Čiukovskio premija - pirma ir vienintele per visą gyvenimą. Jau tuomet rašytojas sunkiai sirgo ir apdovanojimo atsiimti atvyko jo žmona. Po mėnesio jis mirė. Nuo plaučių uždegimo.
Man kaži kodėl atrodo, kad jis dažnai būdavo liūdnas. Argi linksmas žmogus parašytų tiek daug ilgesingų ir melancholiškų pasakų? O man jo pasakos - ištisa egzistencinių pamąstymų virtinė.
Čia neramu dėl lekiančio laiko:
"- Kodėl, kai byra lapai, man baisu?
- Tai ne lapai byra, tai laikas šnara, - tarė Juodasis akivaras, - o mes klausomės. Visiems baisu."
"O juk būtų gerai, kad tai, kas yra, niekada nebepasikeistų"
Čia liūdesys kyla dėl to, kad tiek daug nežinoma, tiek daug nesuprantama, tiek daug nepaaiškinama. O ten, kur nežinia, visuomet seka liūdesys ir baimė:
"- Kaip tylu, - pasakė Ežiukas. - Nejaugi mes sukamės ir skriejame?
- Skriejame, - terė Meškiukas. - Ir ten, tamsoje, niekas apie mus nežino.
- Ir mes apie juos nežinome, - pritarė Ežiukas.
- Mat Žemė didelė, o tamsa - sakė senelis - dar didesnė.
- Kaip liūdna! - atsiduso Ežiukas.
- Tikrai! - pritarė Meškiukas."
"Kažkur tolybėse, anapus upės, vos girdimai sulojo šuo.
- Ar girdi, ką jis sako? - paklausė Meškiukas.
- Jis loja, nes bijo nakties, - atsakė Ežiukas."
"yra Kažkas, ko niekada nematyti."
Labiausiai liūdnas šioje knygelėje Ežiukas. Jis - tikras filosofas, amžinai susimąstęs, visuomet analizuojantis, kas ir kodėl vyksta aplink. Meškiukas - labiau primena kvailutį, žioplutį, kuriam viską vis reikia aiškint ir kartot. Bet abu kartu jie - tikras pavyzdys, kaip draugai papildo vienas kitą. Uoj, jie dar ir nepataisomi romantikai. Už viską labiausiai mėgsta gerdami vakaro arbatą žiūrėti į žvaigždes: "Ir Meškiukas įsivaizdavo, kaip jiedu su Ežiuku sėdi prie upės naktį po žvaigždėmis, arbatinuke verda arbatą, klausosi, kaip vandenyje pliaukši žuvys, arbatinis iš pradžių šnypščia, paskiau suburbuliuoja, o žvaigždės krinta tiesiai į žolę ir didelės, šiltos kruta prie kojų." / "Ir miškas buvo toks minkštučiukas, toks gauruotas, toks jaukus, kad Ežiukas ūmai panoro nuveikti ką nors išties nepaprasta: tarkime, užsiropšti į dangų ir parsinešti žvaigždę."
Kad pradėjau rašydama apie liūdesį, tai turiu greit pasitaisyti, kad džiaugsmo čia taip pat daug. Ir tas džiaugsmas kyla labai natūraliai: žaidžiant, bendraujant, sapnuojant, klausant, stebint ir pastebint, kaip aplink gražu, kaip gera turėti vienas kitą, kaip gera vienas kitu rūpintis. Nieko neprisigalvojant, gal tik kartais svajojant nuskristi į mėnulį, bet dažniausiai - tiesiog mėgaujantis kasdieniais, paprastais gyvenimo malonumais: stebint saulėlydžius, žiūrint į žvaigždes, geriant arbatą, prietėmiaujant, sėdint šalia ir tylint... Stebuklai randasi ten, kur jų neieškai. Tiesa, kurią visi pamirštam. O kad jau visi turi savus būdus džiaugsmui išreikšti, tai "Ežiukas rūke" herojai besidžiaugdami labai mėgsta dainuoti: "Kai šitaip gera, būtinai reikia dainuoti." O kartais ir pašokti: "Pavasario vakarais miške visi šoka..."
Uoj, kiek vaikai gali išmokti iš šios knygos: kad reikia praustis, kad reikia valgyti su šakute ir peiliu, kad senesniems reikia užleisti vietą, kad už viską reikia būti dėkingam, sakyti "ačiū"... Ir - ojojoj - kiek suaugę gali pasimokyti!!! Kaip džiaugtis tuo, kas nieko nekainuoja, kas visada tau po nosim ar virš jos. Kaip PRIVALOMA šitam bėgančiam, skubančiam pasauly sustoti. Sustoti, pakelti akis į dangų, klausytis tylos ir nebijoti tiesiog būti. Ne veikti, o tiesiog būti. Žinau, daug suaugėlių man pasakytų, kad tai tingumo ženklas. Bet ne, aš nesu tinginė. Aš tiesiog vis dar tobulai moku džiaugtis tyla ir žvaigdėtu dangum. Kad tik to nepamesčiau...
P.S. Sudėjau į vieną krūvą visus Sergejaus Kozlovo pasakų motyvais sukurtus filmukus. :) Tikiuosi, atsiras besidžiaugiančių tuo kartu su manim! :))
***
Ežiukas rūke
***
Kaip Ežiukas ir Meškiukas sutiko Naujuosius Metus
***
Kaip Ežiukas su Meškiuku blizgino žvaigždes
Štai jau visas mėnuo Ežiukas kasnakt lipa į pušį ir blizgina žvaigždes.
"Jeigu kas vakarą neblizginsiu žvaigždių, jos kaipmat nublanks", - kalbėjo sau Ežiukas.
Iš ryto jis išeidavo į priebutį, prisilauždavo šakelių naujai šluotai, kad pirmiausia galėtų nužerti nuo žvaigždžių dulkes, ir išskalbdavo skudurėlį. Skudurėlį turėjo tik vieną, todėl kas rytas jį skalbdavo ir pakabindavo ant pušies džiūti.
Užbaigęs pasirengimus, Ežiukas pietaudavo ir guldavosi miegoti. Prabusdavo, kai jau būdavo iškritusi rasa. Pavakarieniavęs į vieną letenėlę imdavo skudurėlį, į kitą - šluotą ir palengvėle, nuo šakelės ant šakelės, kopdavo į pačią pušies viršūnę. Čia prasidėdavo svarbiausi dalykai. Iš pradžių reikėdavo žvaigždes apšlavinėti, bet labai atsargiai, kad netyčia nenumuštum nuo dangaus. Tada šluotą perimti į kairę letenėlę, o skudurėlį - į dešinę ir trinti jas iki blizgesio. Darbas reikalavo kruopštumo ir užtrukdavo visą naktį.
"O kaipgi kitaip? - pušies viršūnėje šnekučiuodamasis pats su savimi bambėjo Ežiukas. - Jeigu Meškiukas neblizgins žvaigždžių, aš neblizginsiu, tai kas jas blizgins?.."
Meškiukas tuo metu taip pat tupėdavo pušies viršūnėje virš savo namelio, blizgino žvaigždes ir galvodavo: "Nuostabu, kaip Ežiukui šovė į galvą tokia vykusi mintis! Juk jeigu jis nebūtų sumanęs blizginti žvaigždžių, jų jau seniai niekas nebematytų. Antai kokia dulkina!.." Jis papūtė į žvaigždę ir patrynė skudurėliu...
Meškiukas labai stengėsi, bet jam ne visada sekėsi taip gerai kaip Ežiukui. Ir jeigu iš dangaus krisdavo žvaigždė, visas miškas žinojo, kad ją netyčia nubraukė Meškiukas.
***
***
Žiemos pasaka
"Visą žiemą Meškiukas sirgo. Jo nosis buvo sausa ir karšta, o pilve šoko snaigės. Ir tik pavasarį, kai visame miške sučiurleno atlydys ir parlėkė paukščiai, jis atmerkė akis ir ant kėdutės pamatė sėdintį Ežiuką. Ežiukas šypsojosi ir krutino spygliukus.
- Ką tu čia veiki? - paklausė Meškiukas.
- Laukiu, kol pasveiksi, - atsakė Ežiukas.
- Ilgai?
- Visą žiemą. Kai sužinojau, kad apsivalgei sniego, su visomis atsargomis iškart persikrausčiau pas tave...
- Ir visą žiemą sėdėjai šalia manęs ant kėdutės?
- Taip, girdžiau tave eglišakių nuoviru, o prie pilvo dėjau džiovintas žoleles...
- Neprisimenu, - pasakė Meškiukas.
- Ką jau ten!.. - atsiduso Ežiukas. - Tu visą žiemą murmėjai: "Aš - snaigė, aš - snaigė." Labai bijojau, kad pavasarį neištirptum..."
***
Rudeniniai laivai
"- Ežiuk, Ežiuk, ko tu čia atėjai?
- Vandens, - atsakė Ežiukas, tupintis ant kranto.
- O kam tau vanduo?
- Darysiu jūrą.
- O kam jūra?
- Turėsiu namie savo jūrą: prabusiu, o ji šniokščia, pasiversiu nuo šono ant šono, o ji - liūliuoja!
- O kur laivai?
- Kam man reikia tų laivų?
- Kokia gi jūra be laivų?!
"Tikrai, - pamanė Ežiukas. - Visai pamiršau laivus."
<...>
- Voveraite, - šūktelėjo Ežiukas. - Kur man gauti laivų?
- Kokių dar laivų? - paklausė Voveraitė.
- Greitai žiema, o aš vis vienas ir vienas - liūdna!
- Visiems liūdna, - tarė Voveraitė. - Bene tu - geresnis už kitus?
<...>
- Meškiuk, kur man gauti laivų? - paklausė jis.
- Laivų? - apstulbo Meškiukas. - Kur jų gausi!
- Kad žinotum, kaip man reikia laivų!
<...>
Nešinas letenoje suplyšusiu batu, per mišką sliūkino senas Vilkas.
- Ką čia turi, Vilkeli? - paklausė Ežiukas.
- Batą, - atsakė šis. Ir sustojo.
- O kam jis tau?
- Virdulį užkaisiu, konkorėžių užbersiu, arbatėlės išsivi-i-irsiu... - Vilkas saldžiai prisimerkė. - Ar nori su manimi arbatėlės atsigerti?
- Negaliu: man reikia laivų.
- Kokių laivų?
- Jūrinių. Greitai žiema, o aš turėsiu jūrą. O jūroje būtinai turi plaukioti laivai.
- Laivai... - sučepsėjo lūpomis vilkas. - Še, palaikyk! - Ir įdavė Ežiukui batą. Tada pasilenkė ir iš pagaliuko ir klevo lapo sumeistravo laivelį. - Toks?
- Oo! - aiktelėjo Ežiukas. - Tikras!
<...>
Ežiukas žvelgė į vienišą žvaigždę už lango, klausėsi, kaip ošia kubilėlyje mūša, ir galvojo, kad dabar nebėra vienas, kad per šią ilgą atšiaurią žiemą šalimais visada bus didžiulė šilta jūra."
***
Nuostabioji statinė
***
Kaip Ežiukas su Meškiuku keitė dangų
***
Kaip liūtukas ir vėžliukas dainą dainavo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą