2013 m. vasario 16 d., šeštadienis

Niekada nepamirškim, kur mūsų pradžia...




                               Štai čia aš užaugau:


                                Šioje bažnyčioje giedodavau giesmes angelams:




                                O Vilniaus senamiesčio stogais skrajojo mano pirmoji meilė:


                                Čia ir dabar, jau dešimtus metus, bandau kurti gyvenimą. Kartais siaubingai sunku. Bet jei galėčiau pasikalbėti su likimu, kaip su draugu susėdus, jo paprašyčiau, kad kai jau svies mane - tai tik į tas pačias pievas, po tuo pačiu dangum...


                                                   Man jos grožio kiek yra, tiek ir pakanka.
                                                   Jos kalba mane užbūrė amžinai.
                                                   Ir tegu ją visos negandos aplenkia.
                                                   Mano žemė man - vieninteliai namai!
                                                                                     (Erika Drungytė)






1 komentaras: