Nesvarbu, kuris rugsėjo šeštadienis išpuldavo, bulvių kasti nenorėdavau niekada. Niekada ir nekasdavau. Vis taikydavausi arčiau Maškos. Glostydavau jos nosį. Krisdavau į jos akių rūkus. Ir vis jai į ausį:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?
Dar dabar bulvėmis krentu iš Maškos akių. Taip sunkiai vis dunkteliu į žemę. Pašoku. Po to kiekvieno dunkt. Ir jau į rūką virš lovos:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?
O juk jau spalis. Jau nebėra bulvių laukų. Kaip nebėra ir Maškos. Kaip niekada nebebus.
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
- o kas toliau?
- ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
(Donaldas Kajokas)
ak.
AtsakytiPanaikintilabai labai gražu.
labai labai ak.
OOo, matau Lazrio moteris skaitai, as irgi, ar patinka?
AtsakytiPanaikintioooj, kaip patinka! Kiekvieną pirmo skyriaus pastraipą perskaitydavau po du kartus. Šiurpuliai bėgo nuo malonumo patirti tą pasakojimo meną (šlovė, matyt, vis dėlto S.Parulskiui). Tik va ties antru, prasidėjus istorinei linijai, šiek tiek užstrigau, nes mokykloje visiškai nedraugavau su istorija.
Panaikinti