2014 m. spalio 8 d., trečiadienis

Tyto alba. Naujos lietuvių autorių knygos. 2014 - 2015. Ruduo - žiema.

Gyvenimo nutikimų niekaip nemoku susiet su laiku. Jų tiek daug. Veik dusdama bandau pavyti kiekvieną spektaklį, knygą kiekvieną, žmogų. Dirbti - gerti vyno - šokti - eiti į teatrą - kepti blyną - verkti - skaityti - draugus apkabinti - eiti į poezijos vakarą - vaikščioti gatvėm be tikslo - glostyti katiną - skaityti - eiti į koncertą - juoktis - miegoti - nubusti - dirbti - eiti į fotografijos parodą - valgyti kavinėj pyragėlį - galvot apie gyvenimo prasmę - verkti - eiti į knygos pristatymą - virti makaroną - eiti į kiną - vaikščioti gatvėm be tikslo - skaityti - miegoti - nubusti - dirbti - eiti į teatrą - skaityti... Gyvenimo ritmai persipina, atmintis nebesuvokia, kas vyko vakar, kas prieš savaitę, kas prieš gerą mėnesį. Laikas stato padnoškes atminties labirintuose. Aš irgi jam statau padnoškes. Laikui. Elgiuosi taip, tarsi jis neegzistuotų. Nes kol būnu ten, kur man norisi būti, laiko iš viso nėra. Kai grįžtu į kasdienes prievoles, aplink kaklą ir laikas apsivynioja, bando įlįst pro kiekvieną minčių tarpelį. Taip, geriau būti kur gera, veikti kas gera. Tada laikas neegzistuoja.
Taigi nepasakysiu, kokia diena buvo, bet tai tikrai vyko. Vyko "Tyto albos" naujų lietuvių autorių knygų pristatymas spaudai. Aš ten buvau. Buvau laiminga. Buvo ir Jurga Ivanauskaitė. Įsivaizduojat? Sėdėjo ant virš manęs pakibusio laiko debesies. Bandė įsikišti į pokalbį. Gal net būtent tada, kai Jūratė Baranova tarė: "Ne aš pasirinkau Jurgą, o Jurga pasirinko mane". Sako, ne pirmą kartą Jurga siunčia savo nesibaigiančio buvimo ženklus, prakalbus apie ją. Paleidžia per garsiakalbius netikėtus balsus ar net ugnim baugina. J. Baranovos knyga "Jurga Ivanauskaitė: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo" pasirodys šių metų lapkričio mėnesį.
Lapkričio mėnesį pasirodys ir nauja Agnės Žagrakalytės knyga "Klara": istorija apie mergaitę, gimusią ir augusią Lietuvoje, bėgusią nuo skurdo ir pažeminimo, susidėjusią su ne itin gera kompanija, apkeliavusią pusę pasaulio didmiesčių. Suvargusi paauglė, vėliau - jauna moteris, besitaškanti pinigais, liudijanti bylose ir nuolat nuo kažko bėganti, nuolat bijanti. Kas ją veja? Ši knyga kol kas man yra didžiausia intriga. Agnė pasakojo, kad ji bus pankiška, parašyta žaidimo principu, sudėliota mažais paveikslėliais iš Klaros gyvenimo. Tikriausiai tai poema, nors Agnei labiau norėtųsi vadinti komiksais, tik be pieštinių paveikslėlių. Net trinktelėjau kerzu į grindis iš numanomo skaitymo malonumo. Įvardydama knygos žanrą, Agnė labiausiai norėtų parašyti: "Atsargiai - čia tik labai ilgas eilėraštis.". Tie žodžiai man per nugarą tarsi lapė uodega brūkšteli. Nes kas būna pavadinta eilėraščiu, būna gerai. Laukiu.
Tą dieną "įsimylėjau". Leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė apie jį sakė: "Jis pasako labai daug, net jei išeina nepasakęs nė žodžio". Ir viskas. Aš iškart patikėjau. Galėjo jis nebekalbėt. Bet kalbėjo. Ramiai, išmintingai, sentimentaliai, juokingai. Visaip. Koks ir gyvenimas visoks yra. Tądien įsimylėjau Mikalojų Vilutį - Žmogų ir užsimaniau tuoj pat pulti skaityti Mikalojų Vilutį - Rašytoją. Naujausia jo knyga, esė rinkinys "Sriuba" jau išleista. Be abejo, paties iliustruota. Tai tarsi prieš penkerius metus išėjusio "Torto" tęsinys. Abi knygos jau mano namuose. Namuose dabar kiek saugiau gyventi.
Tądien išgirdau ir naują pavardę - Rūta Mataitytė. Nors parašė, toli gražu, ne pirmą knygą. 2015-ųjų sausio mėnesį "Tyto alba" išleis jos romaną "Gunda". Romano pagrindinė herojė Gunda išvažiuoja mokytis į Norvegiją. Baigusi studijas universitete, tampa vertėja ir pasilieka gyventi Osle. Tai pasakojimas apie žmogaus adaptaciją svetimame krašte, apie kultūrinius skirtumus, apie vertėjos darbą, leidžiantį prisiliesti prie daugybės nepažįstamų žmonių istorijų, gyventi šalia jų, stengiantis išlikti nešališka ir kuriant savo asmeninę istoriją. Knygos autorė gyvena Osle, dirba ten norvegų - lietuvių kalbų vertėja. Į klausimą, ar tai autobiografinis romanas, atsako: "Kad ir ką atsakyčiau, visada pameluoju".
Štai Doloresa Kazragytė nemeluoja ir daugybę metų rašydama apie teatrą, sutiktus žmones, kasdienybės stebuklus, abejones ir tikėjimą naujausioje savo knygoje "...be pabaigos..." žada pačią atviriausią išpažintį. Knyga pasirodys 2015-ųjų vasario mėnesį. Įdomumas: savo knygas autorė rašo ranka. Skamba gražiai, dievaži.
Savo pasirodymo dar laukia:
Valdas Adamkus "Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai" - išeis 2015-ųjų vasarį.
Giedrius Drukteinis "Kaip išlikti suaugusiųjų pasaulyje" - išeis 2014-ųjų gruodį.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą