Arba manęs išvis nėra, arba manęs per daug

Šiandien aš apsigalvojau. Nebenoriu rudens. Kai megztiniai, skarelės ir paltai sluoksnis po sluoksnio mane suvynioja, tada atrodo - manęs visai nebėra. O žmonės gatvėj vis vien taip spokso, taip spokso, kad pasidaro nebejauku išvis būti. Nes tada rodos, kad manęs jiems per daug.

Iš tiesų viskas dėl palto. Teko atsisveikinti su raudonuoju. Dabar turiu nešioti juodą. Juodą kaip gili naktis. Juodą kaip mirties šešėliai. Kito raudono nusipirkt negaliu. Reikia pirkti daug knygų ir šiek tiek maisto.

Vilniaus knygų festivalis 2013

Puikus dalykas tas knygų festivalis. Jau vien todėl, kad į jį ateina tie, kurie tikrai domisi ir tikrai nori ateiti, o ne tie, kurie tik nori, kad kiti pamatytų, jog ir jie buvo atėję. Ir nerėkia niekas ant tavęs perpildytam koridoriuj - ėj, nesistumdyk, - nors iš tiesų pats stumdosi. O jei stumteli, tai tik tyčia pirštu į petį, kad atsisuktum, kad pamerktų akį, nes labai gera vienas kitą matyti, nes labai gera kvėpuoti tuo pačiu literatūrinės laimės oru.
Dar labai smagu, kad festivalio erdvė tokia plati: tai ne knygų kalnai po vienu stogu ir ne tik knygų pristatymai, tai - po Vilniaus senamiestį išsibarstę literatūriniai žaidimai, skaitymai, koncertai...
Tik šįkart nekaišiojau fotoaparato savo herojams į panosę. Tai ir parodyti neturiu ką. Dabar galvoju, liūdėti dėl to ar ne. Tikriausiai ne. Nes gi nereikėjo papildomai galvoti apie papildomus daiktus. Tik žmonės. Tik žodžiai. Tik jausmas.
Klausiau Kęstučio Navako skaitomų meilės laiškų (pagaliau pasirodžiusi knyga "Lorelei") ir virpėjau, ir kiek lėčiau kvėpavau, nes jutau prie savo peties pasilenkusį kaži kokį jį, šnabždantį tik man: klausykis klausykis... Su Donaldu Kajoku vėl gaudžiau lapes ir asiliukus. O žinot, Kajokas pagaliau dainuojamas?!! (O gal jis jau seniai dainuojamas? Gal tik aš vis dar nesužinau?) "Kamanių šilelis" kad užtraukė, man kojas kad pakirto. Jausmas neišpasakytas, kai kažkas pasako, kad tai jų naujausia daina, o tu jau moki žodžius:

ar mums verta keliauti toliau?
pailsai? mirtinai pailsau
būgnai trata tyliau ir tyliau
tartum sau
pėstija kelio dulkėse guli
jaunas vadas kovos vežime
iš akių panašus į mėnulį
o iš nuovargio – į mane

Dar niūniavau su Domantu Razausku ir bandžiau nepravirkti nuo gražaus Vandos Juknaitės pasaulio. Tik Aidas Marčėnas man šįkart tylėjo. Kai netyčia pamatau jį mieste, pusdienį nenustoju šypsotis, nes į galvą pradeda lįsti visokios jo eilėraščių eilutės. Tik ne tądien. Tądien šalia jo stovėjo kitas poetas. Neįvardijamas. Nes, uoj, kaip man jis patinka! Turbūt pusmetį kaupiuosi apie jį papasakoti. Man atrodo, kad jo eilėraščiuose gyvenau, kai jie dar nebuvo parašyti.
Apie vakarinę festivalio dalį senamiesčio "Bix" bare nė nepasakosiu. Nes ir taip aišku: kai susimaišo poezija ir vynas - būna ypatingai gerai!:)

Šiandien perskaičiau gandą, kad kitais metais knygų festivalio nebus. Būtų labai liūdna. Nes dabar jau kiek mažiau laukiu knygų mugės ir kiek daugiau knygų festivalio.

Vaizdas tik toks. Pirkiniai:

Mano kojos šalia knygnešio galvos

Praėjusį savaitgalį Vilniaus knygų festivalyje buvo pasveikintas ir apdovanotas pirmus metus teikiamos "Naujojo knygnešio" premijos laureatas - Marius Burokas. Už literatūros populiarinimą, žinoma. Aš jam paplojau. O prieš plojant tai labai juokiausi, nes mačiau, kaip Šambolo turnyre užrištomis akimis klūpodamas, linguodamas į šonus ir griūdamas jis gynė vartus nuo šampano kamščio. Taip mano kojos ir atsidūrė šalia jo. Arba prieš juoką, arba po juoko.

Negražu vogti. Bet nuotrauką pavogiau. Iš Facebook'o. Aš jį ten seku. Marių. Tą patį galite daryti ir jūs. Štai čia. Daug gerų ir nebūtinai gerų dalykų kasdien sužinosite.

Valio Mariui Burokui! Valio literatūrai! Valio mano kojoms!

o aš visai ne iš šito gyvenimo

Jos kalbėjo, kad prieš kelionę būtinai turėjo nusilakuoti nagus. O aš tik žiūrėjau pro langą ir galvojau, kad pievoj lapių šiandien nematyt. Viena pasakojo, kad nagus nepriekaištingai nusilakuoti galima netgi vairuojant. O aš tik žiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip miškais jau ateina ruduo. Jos vis diskutavo, kad štai vienos nagų lako spalva nedera prie suknelės, kitos prie akių, trečios lakas jau pradėjo byrėti, - kaip jai negėda. O aš tik žiūrėjau pro langą. Gniaužiau kumščius. Sukau šalin veidą. Mano pirštuose - tik gelstantys ir raustantys miškai. Mano akyse - tik pasislėpusios lapės. Mano širdy - tik mirę zuikiai. Per savo ryškius nagus jos nepamatys dar vieno gražaus rudens.
- O tu kokia spalva dažai?
- O kokios būna?
Taip. Aš visai ne iš šito pasaulio. Aš visai ne iš šito gyvenimo. Aš iš ten, kur visi mirę zuikiai ir lieka zuikiais.                              

                                           Gintautas Dabrišius

                                                      Kaip surasti triušiuką,
                                                      kurį vakar mačiau

                                                      Reikia atsistoti po medžiu
                                                      Ir garsiai šaukti:
                                                      Triušiuk,
                                                      Aš žinau kur tu!
                                                      Svarbiausia nepažiūrėti aukštyn.


                                                      Zuikis - toks buvo milžinas

                                                      Kadais,
                                                      Norėdamas ištarti zuikio vardą,
                                                      Pirmiau įlisdavau į krūmus.

                                                      O po to ant popieriaus
                                                      Parašęs žodį - zuikis,
                                                      Sviesdavau šalin pieštuką
                                                      Ir keturiomis atsistojęs
                                                      Peršokdavau stalą -
                                                      Kad būt tikrai teisybė,
                                                      Ką parašiau.

                                                      Pieštukas nuneša toli:
                                                      Jeigu šitam sakiny nerasite
                                                      To, kas zuikį daro zuikiu,
                                                      Ieškokite toliau - kitoj eilutėj.

Nuotraukos - absoliučiai išprotėjusių Fotogenijų. Aš juos labai myliu. Ne tik už zuikius ir kitus herojus.

atsisveikinti aš mokiausi ilgiausiai

Jis vis kartojo, kad ilgai negyvens. Trisdešimt trejų jo nebeliko. Tos pievos tame medyje. Net nežinau, koks medis buvo. Kur dabar glaudžias jo siela? Kur man dabar glaustis?

Dieve Dieve, koks didelis stalas tą vakarą buvo. Kiek daug trupinių vis į akį įkrisdavo. Kai kurie tokie dideli, kad pradraskydavo ašarų vamzdį. Krapščiau krapščiau. Teisinausi. Iš kur tiek trupinių vis į akį? Iš kur tas vėjas kambary?
Dieve Dieve, koks didelis būrys žmonių tą vakarą į šonus lingavo. O juk būtų užtekę tik jo. Žiūrėčiau labai didelėm vaiko akim. Glausčiausi. Kaip mama tada glaudėsi. Juoktumėms. Ir vis kartočiau: nieko dar nesutikau. Nė vienas nepanašus į tave!

Pradėsim - nebaigsim

Tu paspausi man pirštą. Aš apsimesiu, kad paspaudei per stipriai. Kiek vėliau pamerksiu tau akį. Tu nusišypsosi. Ir nieko nebus. Tik tas pats gyvenimas. Mes tikrai niekada nesimylėsim.

                                                            Prasidėjus pirmam griaustiniui,
                                                            pasibaigus pirmoms šalnoms,
                                                            prisuksime pirmą gegutę,
                                                            užspausim paskutinį žodį,
                                                            sulaužysim pirmą taisyklę,
                                                            pasitiesim paskutinę nugarą,
                                                            pirmo gyvenimo paskutinę akimirką,
                                                            paskutinio gyvenimo pirmą sekundę
                                                            pradėsime tėvą, motiną, juoką,
                                                            pažinimo vyšnios kauliuką,
                                                            pradėsim vaikus
                                                            ir nebaigsim

                                                                                Daiva Čepauskaitė "Nereikia tikriausiai būtina"

Didžiausias knygynas Baltijos šalyse. Ajaj. Ojoj.

Buvau Akropoly. Vilniuj. Iškart išdidžiai pasakysiu, kad šiaip aš ten kojos nekelčiau, bet gi likimas šaipos iš manęs. Sako, nevaizduok erelio putpele gimus, dirbsi visuose Lietuvos Akropoliuose. Tai ir dirbu, jei liepia.
Žinia, visuose Lietuvos Akropoliuose yra "Pegasai". O Vilniuje jau nebe šiaip "Pegasas", ten Pegasų Pegasas, didžiausias knygynas Baltijos šalyse.
Su kokiu nekantrumu šiandien dirbau. Kaip laukiau neeilinio, ypatingo žingsniavimo to stebuklo pamatyt. Pfff. Buvot? Matėt? Tada, labai prašau, pasakykite man, kuo jis didžiausias? Platesniais praėjimais nuo vieno skyriaus iki kito? Man pakako sustoti ties poezijos lentyna ir lūpų kampučiai nusileido žemyn. Joje tos pačios trys knygos, kurios buvo dar prieš knygynui tampant didžiausiu. Knygyno plotis didėja, knygų pasirinkimas nelabai.
Dabar sėdžiu įsisupus pataluos (kakavos likučiai puodely) ir galvoju, kaip laukiu to visada eilinio ir visada ypatingo žingsniavimo į "Mint Vinetu".
Va didžiausias knygynas Vilniuje, va: