Knygų estafetė

Dar visai neseniai socialiniame tinkle Facebook plito tokia "Knygų dešimtuko" estafetė. Knygų - nu labai svarbių gyvenime, dariusių įtaką asmenybės formavimuisi ar kažkas panašaus. Ir aš buvau tą estafetę perėmusi. Po kurio laiko prisiminiau, kad pamiršau paminėti vieną svarbią vaikystės knygą. Taigi įterpusi ją, sąrašą dar kartą perrašau čia. 
1. JANINA DEGUTYTĖ "NEPALIK MANĘS". Pirmoji savarankiškai iš bibliotekos pasiimta knyga. Gal kad su kačiuku ant viršelio. Nuo to laiko ir nepalikdavau. Visus kašarus iš patvorių susirankiodavau. Mamai nepatikdavo. Man patikdavo. Buvau maždaug penkerių.
2. VYTĖ NEMUNĖLIS "MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS". Suformavo namų sampratą. Tokių neturėjau. Tokių norėjau. Na, žinot: "Vakare, kai tėtis grįžta, / Kai visa šeima namuos, / Sėdi jis šiltam namely, / Klauso pasakų mamos."
3. ERNESTAS SETON - TOMPSONAS "LOBAS - VILKŲ KARALIUS". Pamenu, buvo daug medžioklės scenų. Pamenu, raudojau balsu. Buvau maždaug penktoje klasėje. Jau tada buvau už gyvybę.
4. MARKAS TVENAS "PRINCAS IR ELGETA". Visi gimstam lygūs.
5. ASTRIDA LINDGREN "PEPĖ ILGAKOJINĖ". Vaikystės vasarų miesto balkone knyga (nes šiaip tai aš kaimietė, jeigu ką). Norėjau būt tokia stipri kaip Pepė. Visom abiem prasmėm. Ir dar labai norėjau turėti beždžioniuką.
6. VYTAUTĖ ŽILINSKAITĖ "ROBOTAS IR PETELIŠKĖ". Skaičiau, pamenu, įsilipusi į močiutės kaimynų medį. Nesupratau, kodėl su manimi taip vyksta, bet jei skaudėdavo kitam, skaudėdavo ir man. Taigi skaičiau, o iš mano akių kapsėjo alyva, tepdama roboto Dondonėlio žaizdas. Ta istorija mane išmokė tikėti, kad daiktuose negyvybės nebūna, kad viskas aplink jaučia. Kad robotas - irgi žmogus. Kad drugelis - irgi žmogus. Kad medis, ant kurio sėdžiu, irgi yra žmogus. Viskas aplink yra žmogus. Tik pats žmogus dažnai pamiršta juo būti.
7. TA KNYGA, IŠ KURIOS KUNIGAS SKAITO MIŠIAS. Nes ir man duodavo paskaityti. Buvo laikas, kai skaityti eidavau kas vakarą. Kai ieškojau, kuo tikėti. Kai norėjau, kad ir kiti rastų, kuo tikėti. Po to su draugais paragavau alaus.
8. ANTUANAS DE SENT EGZIUPERI "MAŽASIS PRINCAS". Žmogui reikia kito žmogaus. Nežinau, ką daugiau pasakyti.
9. SERGEJ KOZLOV "EŽIUKAS RŪKE". Tikros draugystės pavyzdys. Nes jei tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
10. ALESSANDRO BARICCO. Nežinau, katra knyga. Visos. Bet citatą panaudosiu iš "CITY". Todėl, kad ant kiekvieno kampo ieškodama savo vietos, savo buvimo prasmės, kartais prisimenu: "Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokęs jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esam kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu..." Prisimenu ir pasidaro kiek ramiau.
11. MINDAUGO NASTARAVIČIAUS POEZIJA. Atgaivinanti atmintį. Skaitau ir prisimenu, ką iš tiesų norėčiau pamiršti. Bet jis moka papasakoti taip, kad jauti, jog prisiminti skauda, o vis tiek šypsaisi. Nes taip, Mindaugai, ką dar tikro turime be atminties? Nors Marčėnas pasakytų: dar tai, ką turim dabar.

Praleidau kokius dvidešimt gyvenimo metų. Į tuos metus telpa dar daug pavadinimų. O, bet, tačiau... o, bet, tačiau...

Man rodos, nebesvarbu, po kiek metų rasiu tavo planetą...

...svarbiausia, kad rasčiau

ten gali prisijaukinti žvaigždes...

DYKUMA MAŽAJAM PRINCUI

Kartą sukosi planeta. Mažojo Princo planeta. Ten buvo nedidelė dykuma. Visai prie namų. Dykumoje visada gali rasti Dievą. Gerai, kai prie namų yra nedidelė dykuma. 

                                               (Juris Rubenis, Maris Subačs "365 pasakojimai kiekvienai metų dienai")

Mano gyvenimo knyga

mano pats tikriausias tikėjimas..

vaikystėj atrastas,

bet tuomet dar nesuprastas..

Pirmąkart "Mažąjį princą" perskaičiau, kai atradau jį, susivėlusį liūdnų akių, bet meilės kupina širdim berniuką, besikuisdama tarp močiutės sendaikčių. Nepamenu, kiek man buvo metų. Tikrai neturėjau būti vyresnė nei septynerių ar aštuonerių metų baili mergaičiukė. Todėl spėju, kad tai buvo 1991-ųjų arba 1992-ųjų metų vasarą. O laimės kiek tada radau pageltusiuose puslapiuose. Pasaulyje, kur dainuoja šulinys ir juokiasi žvaigždės, kur kalba lapės ir gėlės. Kvatojau iš dramblio pasislėpusio skrybėlėj, iš žioplių karaliaus ir biznieriaus, kvailesnių už mažą berniuką. O galvoje sukosi žvaigždės ir planetos. Toje pasakoje radau viską, ko reikia vaikui. 

Ir nė nenumaniau, neužuodžiau, nesvajojau, net nėkart nesusapnavau, kokia ši knyga man pasidarys brangi. Pati brangiausia.

Antrąkart "Mažąjį princą" skaičiau jau užaugus. 2003-siais metais. Močiutės mirties naktį. Nuo tos nakties - tai mano gyvenimo knyga. Nepamenu, dėl ko taip smarkiai raudojau.. ar iš ilgesio močiutei, ar iš ilgesio tam pasišiaušusiam šalikuotam berniukui...Sakinys po sakinio, žodis po žodžio atradau tiesą. Toje knygoje radau viską, ko reikia suaugusiam žmogui.

"Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir trupučiuką paverkti..." 

Gyvenimas pats reikiamu momentu padiktuoja tiesas, kuriomis turi tikėti!

"Mažasis princas" - vienintelė prancūzų lakūno Antuano de Sent-Egziuperi knyga, kurią jis skyrė vaikams. Bet jos pasakiškas turinys anaiptol nepasako, kad ji yra vaikiška. Tai knyga apie gyvenimą. Gyvenimą tokį, koks jis privalo būti - prasmingas ir turintis tikslą. O žmonėms taip sunku rasti prasmę, kadangi jie pasiklydę tarp norų ir nesugeba pamatyti tikrųjų vertybių: "Tavo planetos žmonės, - tarė mažasis princas, - augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško...<...> O juk tai, ko ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens." Tai knyga apie žmonių santykius, pareigas vienas kitam, atsakomybę ("Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji"), rūpinimąsi vienas kitu ("Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko."). Tai knyga, kuri primena, kaip svarbu neskubėti, nepralėkti, nesėdėti įsikniaubus į popierius ar kitus "rimtus" dalykus ("Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi"), o pastebėti aplink esančius žmones, mokytis iš blogųjų ydų ir susidraugauti su pačiais geriausiais. "Gerai, kad turėjai bičiulį, net jeigu mirsi." Tai knyga, kuri niekada neleis pamiršti, kaip smarkiai žmogui reikalingas kitas žmogus!

Skaityčiau ir skaityčiau..

cituočiau ir cituočiau..

nes labai sušildo širdį...

nes tikiu, kad

"akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi."