"Retkarčiais manęs kas nors paklausia, ar aš tikiu Dievą. Bet niekas niekados neklausia, ar aš tikiu į žmogų. O tai yra vienintelis klausimas, į kurį atsakant, atsakoma į viską" (Alfonsas Nyka-Niliūnas "Dienoraščių fragmentai 1938 - 1975"). Tai yra tinkamiausi žodžiai, kurie man ateina į galvą apibūdinti šiai knygai. Vėliau suprasite kodėl.
Ši knyga mano lentynoje atsirado vien dėl autoriaus vardo. Jaučiu simpatiją roko muzikantams. Būtent Nick'o Cave'o kaži kokia didelė gerbėja nesu. Bet dėl bendros simpatijos muzikantams ir nusprendžiau, kad - uoj - reikia pirkti, tikrai skaitysiu! Ir tas "tikrai skaitysiu" pažadas užsnūdo giliu keturių metų miegu. Matot, knyga persmelkta religingumo: Dievas, angelai, kiti bibliniai motyvai - o aš su jais ne itin artima. Jau nebe! Ir jei ne knygų iššūkis, knyga būtų buvusi užmiršta dar ilgesniam laikui. Taigi ar nustebino mane Nick'as Cave'as? Nustebino! Dar ir kaip nustebino savo vaizduotės galia!
Jei labai trumpai apie knygą: pagrindinis veikėjas Jukridas Jukrou grimzta liūne ir mirties valandą pasakoja savo gyvenimo istoriją. O ta istorija, patikėkit, neeilinė, išskirtinė ir netgi labai nesaldi. Jukridas Jukrou - nebylys, nevisprotis berniukas, vienintelis išgyvenęs iš šiukšlyne gimusių dvynių. Jo tėtušis Ezra - kilęs iš kanibalų, iškrypėlių šeimos klano, kur broliai prikišę sesėms prie kaktų šautuvus jas prievartaudavo, tos po to gimdydavo nesveikus vaikus ir taip ratu pūdydavo pasaulį - turėjo aistrą gaminti spąstus, kurie buvo skirti suluošinti, net nenužudyti. Mama - Džeinė Krouli - niekada ir niekur iš rankų nepaleidžianti butelio:
"Mamutė buvo kiaulė - nepraustašiknė, valkata, subingalvė kiaulė. Ji buvo tinginė, slunkė, murzė ir mušeika - išvis bloga. Motušė buvo girtuoklė - apsilakėlė - akis užsipylusi velnio terba, vis siurbianti naminukę." Kiti knygos personažai - valkatos, bepročiai, girtuokliai, savižudžiai, paleistuvės, religiniai fanatikai. Iš nupasakoto vaizdelio jau aišku, kad nieko šviesaus, optimistiško šioje istorijoje tikėtis neįmanoma. Man dar protarpiais atrodydavo, kad Jukridas tikrai bus teigiamas herojus. Iš to, kaip jis slaugo į tėvo spąstus įkliuvusius gyvulius (kartą netgi valkatą), gydo žaizdas ar palaidoja nugaišusius, galima susidaryti jautraus, rūpestingo žmogaus paveikslą. Bet gyvenant pūvančioj aplinkoj pačiam nesupūt neįmanoma. Kai visi kiekviename žingsnyje stumdo, muša, žemina - reikia išmokti apsiginti bet kokiais būdais. O Jukrido gyvenimo istorijoje - visi skriaudikai, visi priešai, visi svetimi. Ypač tie, kurie yra didžiausi šventeivos. Tikėjimas Dievu toks perdėtas, toks iškreiptas, kad priveda prie nusikaltimų. Kaip antai: visi miestelio žmonės, įsitikinę, kad daro gerą darbą Dievui, ar iš baimės, ar iš noro jam įsiteikti, ar dar balažin dėl ko, būriu muša kekšę ir jos mirtimi apvalo pasaulį nuo šiukšlių. Žmogus - tik daiktas, tik įrankis, tik niekas prieš Dievą. O aš sakau: tokiame pasaulyje nėra ir negali būti Dievo. Man apskritai dažnai atrodo, kad Dievas yra žmonių susikurtas tam, kad jie galėtų pateisinti savo kaltes. Ne knygose. Gyvenime. Nors Jukridas turi ir kai ką gražaus apie jį pasakyti:
- "Giliai viduje Dievas turi širdį, didžiulę kaip daržinė. Ašai žinau. Ašai su juo kalbėjausi."
- "Žinot kartais Dievas man primena nesuprastą auksinės širdies žmogėdrą, kuris neturi draugų ir gyvena atsiskyręs už savo kalno, kurio bijo ir vengia visi, kas gyvena jo šešėlyje, bet kuris niekam nežinant daro labai gerus darbus - pavyzdžiui, nupučia lietaus debesį karalaitei nuo kelio."
Šviesiausia knygos pusė - jos kalba. Nepaprastai išraiškinga, pripildyta metaforų, personifikacijų, vaizdingų palyginimų. Skaitai ir supranti, kad romaną vis dėlto rašė poeto ranka:
* skaudi dienos šviesa užtemsta ir prisipildo išsigimėliškos nakties muzikos;
* velkuosi mirties rūbą;
* paspęsti spąstai raudodavo kaip kūdikiai;
* dangaus oda plyšo ir išliejo savo naštą į slėnio kubilą;
* lietus nepaliaudamas skambino jo netekties rečitalį į skardinį stogą;
* o pilnas mėnuo kvatojosi iš manęs kubilo dugne, atsispindėdamas drumzlinoje pelenų sriuboje;
* oras kabojo aplink mane kaip odos išnara...
Aišku, nemaži nuopelnai už tą kalbos grožį turi atitekti ir vertėjai Gabrielei Gailiūtei.
Manau, knyga tikrai nėra iš tų, kurioms būtinai reikia atrasti laiko savo dienotvarkėj. Na, bent jau aš nesijaučiu emociškai praturtėjus, kažką atradus ar svarbaus supratus. Priešingai, knyga nuteikė labai negatyviai. Nepaprastai daug smurto scenų ir prie aplinkos prisitaikančių keiksmažodžių. Jokių vertybių neturima ir nepaisoma. Bet Nick'o Cave'o vaizduotė tikrai neįtikėtina ir nenuspėjama. O tai irgi yra žavu ir vertinga.
