Knygų estafetė

Dar visai neseniai socialiniame tinkle Facebook plito tokia "Knygų dešimtuko" estafetė. Knygų - nu labai svarbių gyvenime, dariusių įtaką asmenybės formavimuisi ar kažkas panašaus. Ir aš buvau tą estafetę perėmusi. Po kurio laiko prisiminiau, kad pamiršau paminėti vieną svarbią vaikystės knygą. Taigi įterpusi ją, sąrašą dar kartą perrašau čia. 
1. JANINA DEGUTYTĖ "NEPALIK MANĘS". Pirmoji savarankiškai iš bibliotekos pasiimta knyga. Gal kad su kačiuku ant viršelio. Nuo to laiko ir nepalikdavau. Visus kašarus iš patvorių susirankiodavau. Mamai nepatikdavo. Man patikdavo. Buvau maždaug penkerių.
2. VYTĖ NEMUNĖLIS "MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS". Suformavo namų sampratą. Tokių neturėjau. Tokių norėjau. Na, žinot: "Vakare, kai tėtis grįžta, / Kai visa šeima namuos, / Sėdi jis šiltam namely, / Klauso pasakų mamos."
3. ERNESTAS SETON - TOMPSONAS "LOBAS - VILKŲ KARALIUS". Pamenu, buvo daug medžioklės scenų. Pamenu, raudojau balsu. Buvau maždaug penktoje klasėje. Jau tada buvau už gyvybę.
4. MARKAS TVENAS "PRINCAS IR ELGETA". Visi gimstam lygūs.
5. ASTRIDA LINDGREN "PEPĖ ILGAKOJINĖ". Vaikystės vasarų miesto balkone knyga (nes šiaip tai aš kaimietė, jeigu ką). Norėjau būt tokia stipri kaip Pepė. Visom abiem prasmėm. Ir dar labai norėjau turėti beždžioniuką.
6. VYTAUTĖ ŽILINSKAITĖ "ROBOTAS IR PETELIŠKĖ". Skaičiau, pamenu, įsilipusi į močiutės kaimynų medį. Nesupratau, kodėl su manimi taip vyksta, bet jei skaudėdavo kitam, skaudėdavo ir man. Taigi skaičiau, o iš mano akių kapsėjo alyva, tepdama roboto Dondonėlio žaizdas. Ta istorija mane išmokė tikėti, kad daiktuose negyvybės nebūna, kad viskas aplink jaučia. Kad robotas - irgi žmogus. Kad drugelis - irgi žmogus. Kad medis, ant kurio sėdžiu, irgi yra žmogus. Viskas aplink yra žmogus. Tik pats žmogus dažnai pamiršta juo būti.
7. TA KNYGA, IŠ KURIOS KUNIGAS SKAITO MIŠIAS. Nes ir man duodavo paskaityti. Buvo laikas, kai skaityti eidavau kas vakarą. Kai ieškojau, kuo tikėti. Kai norėjau, kad ir kiti rastų, kuo tikėti. Po to su draugais paragavau alaus.
8. ANTUANAS DE SENT EGZIUPERI "MAŽASIS PRINCAS". Žmogui reikia kito žmogaus. Nežinau, ką daugiau pasakyti.
9. SERGEJ KOZLOV "EŽIUKAS RŪKE". Tikros draugystės pavyzdys. Nes jei tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
10. ALESSANDRO BARICCO. Nežinau, katra knyga. Visos. Bet citatą panaudosiu iš "CITY". Todėl, kad ant kiekvieno kampo ieškodama savo vietos, savo buvimo prasmės, kartais prisimenu: "Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokęs jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esam kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu..." Prisimenu ir pasidaro kiek ramiau.
11. MINDAUGO NASTARAVIČIAUS POEZIJA. Atgaivinanti atmintį. Skaitau ir prisimenu, ką iš tiesų norėčiau pamiršti. Bet jis moka papasakoti taip, kad jauti, jog prisiminti skauda, o vis tiek šypsaisi. Nes taip, Mindaugai, ką dar tikro turime be atminties? Nors Marčėnas pasakytų: dar tai, ką turim dabar.

Praleidau kokius dvidešimt gyvenimo metų. Į tuos metus telpa dar daug pavadinimų. O, bet, tačiau... o, bet, tačiau...

Nauji!

Nusprendžiau būti teisinga. Nelinkėti Metų geresnių, gražesnių. Tie, kas bent kiek ūgtelėję, geba mąstyti ir analizuoti savo veiksmus, jau turėtų suprasti, kad nei metai, nei savaitės, nei dienos geri ir gražūs savaime nebūna. Viskas priklauso nuo mūsų. Metai geri ir gražūs būna tiek, kiek mes patys stengiamės, kad jie tokie būtų.
Nusprendžiau būti teisinga. Palinkėti, kad žmonės su jumis elgtųsi taip, kaip jūs su jais elgiatės. Sąžininga, taip?

apie katinus ir pražiopsotus šansus

Visiškai netikėtai pašto karveliai man atskraidino staigmeną norvegiško "Saimono katino" leidimo pavidalu. Tai iliustracinis pasakojimas, todėl ar jo viršelis norvegiškas, ar arabiškas - jokio skirtumo. Šioje mažytėje istorijoje man svarbiausia ne tai. Šis siurprizas man priminė įvykį, apie kurį dar nesigyriau arba dar neišliejau nusivylimo juo - kaip pažiūrėsi. Prieš Kalėdas beviešint Londone, draugė nuvedė mane į komiksų parduotuvę, o ten kaip tik autografus dalino ne kas kitas, o Simon Tofield. Iš laimės kone suspigau! Iš nusivylimo po to ilgai dūsavau. Pasirodo, atėjom penkias ar dešimt minučių per vėlai ir pro užtvėrusią kelią juostą stoti į eilę autografų nebeįleido. Suprantama, kitaip autoriui tektų sėdėt iki parduotuvės uždarymo nutirpusia ranka. Todėl jokių išimčių! Net man - kačių ir komiksų gerbėjai! :)

Anoks čia svarbus gyvenimo įvykis, pasakysit. Ir aš su jumis sutiksiu. Bet žinot, kas mane labiausiai žavi? Kad net mažiausiuose kasdieniuose nutikimuose galima atkapstyti svarbių gyvenimo pamokų. Šis mano pasakojimas nebūtų pats savaime vertingas. Daugelis vietoj manęs gal jau būtų jį ir pamiršęs. Bet man patinka kapstytis kapstytis ir atkapstyti tiesas: gyvenimas mums kartais duoda šansą, bet kartais labai greit jį iš mūsų ir atima. Mažyčiai nutikimai - tik įžanga į mūsų augimą ir stiprėjimą. Bus didesnių, svarbesnių, skaudesnių...

O kažkas gal net ir tuos pražiopsos: "Kartą gyvenime fortūna beldžiasi į kiekvieno žmogaus duris, bet žmogus dažniausiai tuo metu sėdi kaimyninėje smuklėje ir negirdi jos beldimo". (Markas Tvenas)

Markas Tvenas "Princas ir elgeta": visi gimstame lygūs

Markas Tvenas nemėgo būti vadinamas vaikų rašytoju. Kratėsi šios etiketės. Vienintelė knyga, kurią jis pats pripažino esant vaikiška ir dedikavo savo dukrelėms Siuzi ir Klarai, yra "Princas ir elgeta".

Man šiurpuliukai po odą laksto jau vien perskaičius knygos pradžią: "Vieną rudens dieną senajame Londone vargingoje Kenti šeimoje gimė berniukas, kurio niekam nereikėjo. Tą pačią dieną turtingoje Tiudorų šeimoje gimė kitas berniukas, kurio reikėjo ne tik šeimai, bet ir visai Anglijai." Todėl, kad prisiminus šią istoriją, prisimenu ir savo vaikystę. Ne, aš tikrai nebuvau susikeitus vietomis su jokia princese. Ir net nevajojau ja būti. Tik labai liūdėdavau, kad mama negalėdavo nupirkti knygų ir saldainių. Princesių namuose turbūt pilnos lentynos pasakų su spalvotais paveiksliukais, o spintelės lūžta nuo saldainių. Bet mamai nė žodeliu neužsimindavau, kaip man blogai gyvent be jų. Kai dabar pagalvoju, buvau pernelyg ramus ir tylus vaikas. Norėčiau tikėti, jog jau tuomet suvokiau, kad saldainiais širdies nepripildysi. Bet be pasakų vaiko širdis apsieit tikrai negali. Taigi labai mėgau šią "pasaką" apie princą ir elgetą.
Princas Edvardas prie rūmų vartų susipažįsta su sargybinio varomu šalin elgeta Tomu. Pastebėjęs abiejų stulbinantį panašumą, pasiūlo apsikeisti drabužiais. Apsivilkęs vargšo Tomo skarmalais, Edvardas išbėga išbarti sargybinio, o šis neatpažinęs jo išspiria pro vartus. Taip princas atsiduria Anglijos prastuomenės apsupty. Prasideda abiejų berniukų nuotykiai, kurie ne tik jiems abiems, bet ir visai šaliai išeis labai į gera.
Pusnuogis ir išbadėjęs princas bastėsi keliais, miškais, kaimais, kentė valkatų smūgius ir patyčias, sėdėjo kalėjime su vagimis ir žmogžudžiais ar visai nekaltais žmonėmis, nuteistais myriop vien už tai, kad, pavyzdžiui, yra kito tikėjimo. Bet tik visa tai patyręs, jis turėjo progą įsiklausyti į paprastų žmonių skundus apie absurdiškus, nežmoniškus šalies įstatymus, bausmes ir mokesčius. Jeigu niekada nebūtų atsidūręs valkatos kailyje, jis turbūt būtų tapęs toks pat karalius kaip kad buvo jo tėvas Henrikas VIII - žiaurus, negailestingas, rūstus, šaltakraujis valdovas, kurio visi žmonės nemėgo ir bijojo. Bet šio atsitiktinumo dėka jis padarė išvadą: "Kartkartėmis karaliams derėtų patiems išmėginti savo įstatymus ir tokiu būdu išmokti gailestingumo".
O elgeta Tomas, likęs rūmuose, labai šauniai tvarkėsi su karaliaus priedermėm. Pradėjo ginti paprastus Anglijos žmones, keitė įstatymus, daug nekaltų žmonių išvadavo nuo mirties bausmės ir pagarsėjo kaip gailestingas ir išmintingas karalius. Tokiu statusų apkeitimu Markas Tvenas norėjo pabrėžti, kad visi žmonės gimsta lygūs, jie skiriasi tik prabangiu drabužiu ir skarmalais. Vargšas elgeta gali būti tiek pat išmintingas žmogus, kaip ir rūmuose užaugęs. Ši knyga - prieštaravimas, kad žmonės būtų skirstomi.

Žodį pasaka aukščiau ne šiaip parašiau kabutėse. Mat sunku nusakyti knygos žanrą. Norėtųsi pavadinti pasaka. Bet kad knygoje labai daug tikrų faktų. Istoriškai tiksliai papasakotas 16a. Anglijos gyvenimas, paprastųjų anglų gyvenimo sąlygos, to meto įstatymai ir bausmės už jų nesilaikymą. Tik vienintelis faktas toli nuo tiesos - kažin ar kada buvo susikeitę vietomis princas ir elgeta, kažin ar kada princas išbadėjęs bastėsi po šalies miškus ir kaimus, o vietoj jo šalį valdė elgeta. Taigi šioje knygoje labai gražiai dera tikrovė su pasaka.

Bebaigiant skaityti, man kaupėsi ašaros. Žmonės nebūtinai verkia dėl blogų dalykų. Gerumas ir teisybė kartais pravirkdo daug smarkiau. Gal dar ir dėl to, kad vaikystė taip toli. Tik vaikystėj nuoširdžiai tiki,  kad galiausiai viskas baigsis gerai. Užaugus to tikėjimo pritrūksta.

Ko vaikai ir netgi labai užaugę, mano manymu,  gali pasimokyti iš šios knygos:
* Visų žmonių skirtingas likimas. Reikia susitaikyti ir džiaugtis tuo, ką turi.
* Visi žmonės iš prigimties geri. Tik reikia rasti būdus tam gerumui atsiskleisti.
* Visada galim pasimokyti vieni iš kitų.
* Visi žmonės gimsta lygūs.

Markas Tvenas: "Žmogus, kuris neskaito gerų knygų, nėra pranašesnis už žmogų, kuris nemoka skaityti"

1835m. lapkričio 30d. Floridoje, Misūrio valstijoje gimė Samuelis Langhornas Klemensas, mums žinomas kaip Markas Tvenas. Žiūrint į šio rimto, susikaupusio žmogaus fotografiją, sunku nuspėti, kad vaikystėje jis pats buvęs nenuorama ir pramuštgalvis, o vėliau sukūręs tokių pat išdykėlių Tomo Sojerio ir Heklberio Fino literatūrinius personažus, kuriais nenustoja žavėtis ir vaikai, ir paaugliai, ir jau seniai užaugę žmonės iki šių dienų. Sukurdamas šiuos charakterius, Markas Tvenas padėjo pamatus realistinei vaikų ir paauglių literatūrai, parodė, koks yra tikras vaiko paveikslas, be sušvelninimų, sentimentalumų ir pan. Jis sąmoningai kūrė išdykėlių ir maištininkų tipažus. Atsisakydamas atviro pamokslautojo vaidmens. Vietoj auklėjamųjų tezių jis kūrė situacijas, kuriose vaikai patys galėtų pasirinkti, kaip pasielgti. Tokiu būdu patys išmokdami atskirti, kas yra gera, kas bloga.
Deja, liūdina faktas, kad kai kurie tėvai draudžia vaikams skaityti Marko Tveno knygas. Bijodami, kad iš išdykusių personažų jie išmoks blogų manierų, nepaklusnumo ir pan. Mano manymu, vaikas privalo būti išdykęs. Jei jis visąlaik bus verčiamas ramiai sėdėti ir jam į galvą bus kalama "taip nedaryk", "taip negalima", "šitą padėk į vietą", "neištepk sienų", "tylėk" ir t..t..., jis užaugs nesuvokdamas, koks iš tiesų yra pasaulis. Jis užaugs susikaustęs, bijodamas palikti bet kokį savo pėdsaką žemėje. Ir šiaip juk kvaila nepasitikėti vaikais ir galvoti, kad jie knygas supranta taip paviršutiniškai.

Aš pati su Marku Tvenu paskutinį kartą susidūriau vaikystėje. Skaitymo įspūdžio kažkodėl nepamenu, bet pamenu, kaip stipriai mėgau filmus apie Tomą Sojerį ir apie princą ir elgetą. Dar lig šiol prieš akis prabėga kai kurie filmų epizodai. Labai gaila, kad nepamenu, nei kurių metų, nei kieno tos ekranizacijos buvo. Su mielu noru žiūrėčiau dar ir dar. Teks pasikapstyti internete ir atrasti juos iš naujo.
O dabar ta gražia proga, kad šiandien Markas Tvenas žmonių atmintyje gyvuoja lygiai 176 metus, labai užsimaniau šį ir dar kelis kitus vakarus praleisti su jo knyga. Todėl jau nekantrauju užsikaisti kakavos ir šokti į lovą skaityti knygos "Princas ir elgeta".

Jokiu būdu nenoriu paleisti vaikystės iš rankų ir širdies.