Rodomi pranešimai su žymėmis Mindaugas Nastaravičius. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Mindaugas Nastaravičius. Rodyti visus pranešimus

2014 m. spalio 15 d., trečiadienis

Knygų estafetė



Dar visai neseniai socialiniame tinkle Facebook plito tokia "Knygų dešimtuko" estafetė. Knygų - nu labai svarbių gyvenime, dariusių įtaką asmenybės formavimuisi ar kažkas panašaus. Ir aš buvau tą estafetę perėmusi. Po kurio laiko prisiminiau, kad pamiršau paminėti vieną svarbią vaikystės knygą. Taigi įterpusi ją, sąrašą dar kartą perrašau čia. 
1. JANINA DEGUTYTĖ "NEPALIK MANĘS". Pirmoji savarankiškai iš bibliotekos pasiimta knyga. Gal kad su kačiuku ant viršelio. Nuo to laiko ir nepalikdavau. Visus kašarus iš patvorių susirankiodavau. Mamai nepatikdavo. Man patikdavo. Buvau maždaug penkerių.
2. VYTĖ NEMUNĖLIS "MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS". Suformavo namų sampratą. Tokių neturėjau. Tokių norėjau. Na, žinot: "Vakare, kai tėtis grįžta, / Kai visa šeima namuos, / Sėdi jis šiltam namely, / Klauso pasakų mamos."
3. ERNESTAS SETON - TOMPSONAS "LOBAS - VILKŲ KARALIUS". Pamenu, buvo daug medžioklės scenų. Pamenu, raudojau balsu. Buvau maždaug penktoje klasėje. Jau tada buvau už gyvybę.
4. MARKAS TVENAS "PRINCAS IR ELGETA". Visi gimstam lygūs.
5. ASTRIDA LINDGREN "PEPĖ ILGAKOJINĖ". Vaikystės vasarų miesto balkone knyga (nes šiaip tai aš kaimietė, jeigu ką). Norėjau būt tokia stipri kaip Pepė. Visom abiem prasmėm. Ir dar labai norėjau turėti beždžioniuką.

6. VYTAUTĖ ŽILINSKAITĖ "ROBOTAS IR PETELIŠKĖ". Skaičiau, pamenu, įsilipusi į močiutės kaimynų medį. Nesupratau, kodėl su manimi taip vyksta, bet jei skaudėdavo kitam, skaudėdavo ir man. Taigi skaičiau, o iš mano akių kapsėjo alyva, tepdama roboto Dondonėlio žaizdas. Ta istorija mane išmokė tikėti, kad daiktuose negyvybės nebūna, kad viskas aplink jaučia. Kad robotas - irgi žmogus. Kad drugelis - irgi žmogus. Kad medis, ant kurio sėdžiu, irgi yra žmogus. Viskas aplink yra žmogus. Tik pats žmogus dažnai pamiršta juo būti.
7. TA KNYGA, IŠ KURIOS KUNIGAS SKAITO MIŠIAS. Nes ir man duodavo paskaityti. Buvo laikas, kai skaityti eidavau kas vakarą. Kai ieškojau, kuo tikėti. Kai norėjau, kad ir kiti rastų, kuo tikėti. Po to su draugais paragavau alaus.
8. ANTUANAS DE SENT EGZIUPERI "MAŽASIS PRINCAS". Žmogui reikia kito žmogaus. Nežinau, ką daugiau pasakyti.
9. SERGEJ KOZLOV "EŽIUKAS RŪKE". Tikros draugystės pavyzdys. Nes jei tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
10. ALESSANDRO BARICCO. Nežinau, katra knyga. Visos. Bet citatą panaudosiu iš "CITY". Todėl, kad ant kiekvieno kampo ieškodama savo vietos, savo buvimo prasmės, kartais prisimenu: "Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokęs jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esam kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu..." Prisimenu ir pasidaro kiek ramiau.
11. MINDAUGO NASTARAVIČIAUS POEZIJA. Atgaivinanti atmintį. Skaitau ir prisimenu, ką iš tiesų norėčiau pamiršti. Bet jis moka papasakoti taip, kad jauti, jog prisiminti skauda, o vis tiek šypsaisi. Nes taip, Mindaugai, ką dar tikro turime be atminties? Nors Marčėnas pasakytų: dar tai, ką turim dabar.


Praleidau kokius dvidešimt gyvenimo metų. Į tuos metus telpa dar daug pavadinimų. O, bet, tačiau... o, bet, tačiau...


2013 m. spalio 12 d., šeštadienis

(ne) užmiegu

Prieš kelionę traukiniu į kaimą, kur užaugau, tik dabar vis labiau nežinau, ar išvis tada gyvenau (o ar dabar gyvenu?), būtinai norėjau nusipirkti "Literatūrą ir meną" (spalio 11 dienos numerį). Patirti nepatirtą poetinį Druskininkų rudenį. Galvojau, bus labai gražu. Pro akis, įbestas į langą, plauks rudenio miškai - tokie poetiški. Pro akis, įbestas į popieriaus lapą, plauks poezija - dabar tokia rudeniška. Labai norėjau. Aplėkiau tris senamiesčio spaudos kioskus. Radau. Laimei ir sielvartui. 
Dvi valandas ir vienuolika minučių. Lygiai tiek laiko strigo gumulas gerklėj, tai nusileisdamas kažkur po šonkauliu (labiau kairiau), tai vėl pakildamas. Lygiai tiek laiko žmonės vis atsisukdavo, bijodami, kad teks bristi į tvinstančias akių upes. Išsitraukiau bandelę. Rijau dideliais kąsniais. Ne ne, Arūne, žiūrėk, koks stiprus skausmas per ryklę ir stemplę, o dabar ir skrandy gali užčiuopti tą nesukramtytą sopulį. O eilėraštį skaudėjo vis tiek labiau.
Tada laikas baigėsi. Išlipau. Privalėjau neverkti. Tik dabar, kai namas sumigo, o aš atvirom akim tam pačiam kambary, kur kažkada maža spurgytė kalbindavau Dievą, spoksau į lubas ir bandau įžiūrėti per skruostus riedančią prasmę. Ne, Dievas niekada taip ir neatsiliepė.

Labanakt, Mindaugai. Aš labai gražiai įsivaizduoju tavo miegą.


                                                  Mindaugas Nastaravičius

                                                  judesys vietoje

                                                  kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas
                                                  moskvičius pervažiavo mūsų šunį topsiką

                                                  šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,
                                                  nes reikėjo imtis veiksmų, kažkokio judesio

                                                  pakėliau topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo
                                                  ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:

                                                  turiu užsimerkti, labai patikėti, ir kai atsimerksiu,
                                                  topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos

                                                  kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom
                                                  su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys

                                                  ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas
                                                  yra pasibaigęs, tada užsimerkiau

                                                  tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo
                                                  į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys

                                                  kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau
                                                  šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti

                                                  galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,
                                                  pakėliau save ir nusinešiau į laužą

                                                 bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga
                                                 atsimerkčiau, niekas nebūtų pasikeitę

                                                 nesujudėtų ir tada, jeigu atsimerkčiau iš lėto,
                                                 jeigu niekad daugiau neatsimerkčiau

                                                 todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,
                                                 o tada - su viskuo susitaikęs - užmiegu