Taip jau nutinka, kai lieki akistatoje su gamta.
Kaime visada jaučiuosi arčiau mirties. Kai pagalvoju, žudžiau tik vieną sykį. Žuvį. Pjoviau galvą, o akyse patvinę upės pripildė pilną kriauklę sielvarto. Tada ir pasakiau: daugiau niekada nežudysiu. Tada ir pasakiau: daugiau niekada nebepjausiu. Tada štai pasakiau: daugiau niekada nebeleisiu neišsipildyti gyvenimui! Bent vienos žuvies! Bent savo...
2013 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis
2013 m. liepos 28 d., sekmadienis
Labai bijau tuščių akių ir pirštų neparašinėjančių
Jau trys mėnesiai kaip nebemoku rašyti. Kablelius dar šiaip taip sudėlioju. Bet sakiniai nesilipdo į vientisą mintį. Nors jau visas gyvenimas kaip nemoku rašyti. Tik parašinėti. Nes susigalvojau tokią paguodą, kad bent ką šitam gyvenime jausčiausi pramokusi.
O per audrą pamiršau ir tuos parašinėjimus, mat prisiminiau save. Visu svoriu užgriuvo galvojimas: koks mažas mano gyvenimas - kokios didelės jo kančios. Kaip dabar gėda! To galvojimo. Kad tavo paties kančia visada didesnė už kito. Kokie mes esame save įsimylėję, jeigu drįstam taip galvoti. Bet kiek daug per tuos tris meilės sau mėnesius išmokau. Klausydama. Žmogaus. Poezijos. Tylos. Jie visi, lyg susitarę, kartojo: koks tu paikas numylėtas Dievo vaikelis; kokios vis dėlto mažos tavo bėdos, kokiomis didelėmis tu pati jas paverti.
Ir kaip man vėl maža darosi žodžių. Kaip tuščia be jų. Akyse. Dar visai neseniai būdavo, atsiverti žmogų ar knygą, o žodis pro vieną akį įeina, pro kitą išeina. O aš taip bijau tuščių akių. Man taip norisi, kad žodžiai jose pasiliktų. Kad galėtum skaityti iš jų, kai susitiksim. Mane. Save. Ir visus kitus dar negyventus gyvenimus.
O per audrą pamiršau ir tuos parašinėjimus, mat prisiminiau save. Visu svoriu užgriuvo galvojimas: koks mažas mano gyvenimas - kokios didelės jo kančios. Kaip dabar gėda! To galvojimo. Kad tavo paties kančia visada didesnė už kito. Kokie mes esame save įsimylėję, jeigu drįstam taip galvoti. Bet kiek daug per tuos tris meilės sau mėnesius išmokau. Klausydama. Žmogaus. Poezijos. Tylos. Jie visi, lyg susitarę, kartojo: koks tu paikas numylėtas Dievo vaikelis; kokios vis dėlto mažos tavo bėdos, kokiomis didelėmis tu pati jas paverti.
Ir kaip man vėl maža darosi žodžių. Kaip tuščia be jų. Akyse. Dar visai neseniai būdavo, atsiverti žmogų ar knygą, o žodis pro vieną akį įeina, pro kitą išeina. O aš taip bijau tuščių akių. Man taip norisi, kad žodžiai jose pasiliktų. Kad galėtum skaityti iš jų, kai susitiksim. Mane. Save. Ir visus kitus dar negyventus gyvenimus.
2013 m. balandžio 6 d., šeštadienis
Ilsėkis, Marcelijau Martinaiti! Ilsėkis, Kukuti!
Mano viltys neišsipildė. Šiandien mirė Marcelijus Martinaitis (1936 04 01 - 2013 04 05).
Džiaugiuosi, kad kai jį mačiau paskutinį kartą, jis buvo laimingas, ištisai šypsojosi ir juokavo. Kokį žmogų prieš jam iškeliaujant pamatai, toks jis atminty pasilieka amžiams. Man neapsakoma garbė, kad eidama savo mažo gyvenimo takeliu susitikau dideliu keliu ėjusį žmogų. Taip trumpai. Tik vieną kitą kartą. Bet taip tikrai. Taip nepamirštamai.
Ilsėkis ramybėje, Kukuti!
Kukučio testamentas
- Niekada nepriprasiu nebūti!
Kada man ateis paskutinė -
suriškit rankas, o geriausia -
mane prirakinkit prie lovos:
bijau, kad iš baimės numirti
galiu padaryti sau galą.
Niekada nepriprasiu nebūti!
Kad mirdamas nepabėgčiau -
virvėm suriškit rankas,
kaladėm suveržkite kojas:
daužysiuos kaip jautis,
kai tramdys užvoždami karstą.
Niekada nepriprasiu nebūti!
pabėgęs vaidensiuos našlėms,
plėšikausiu naktim, kaip belaisvis
apšepęs slapstysiuos rugiuos:
kad tik toliau aš numirčiau
nuo savo mirties!
Paskutinis atsisveikinimas su Kukučiu
Įsikniaubęs į žolę
miršta mažas Kukutis,
susirietęs - lyg bitė prie avilio.
Paskutinį kartą atsikvepia,
įtraukdamas viso pasaulio gėrį.
Miršta toks mažas Kukutis,
nematomas iš lėktuvų,
iš palydovų,
radarų ekranuose,
pasaulinėse stebėjimo stotyse,
nepastebi jo mirties povandeniniai laivai.
Tyliai miršta Kukutis
nesudrumsdamas radijo ryšio,
traukinių eismo,
nepakenkdamas lėktuvų reisams,
valstybių diplomatiniams santykiams...
Miršta mažas Kukutis,
niekam nepakenkdamas -
kaip atodūsis.
Toks mažas, nematomas
miršta visam pasauly,
miršta visiems laikams,
miršta visur, kur yra kas nors gyva -
nors kraštelis dangaus,
žemės sauja,
skruzdė,
į skruzdėlyną tempianti eglės spyglį.
Miršta paukščių lizduos,
snieguotose kalnų viršūnėse,
vaisių sėklose,
žodynuose,
knygose,
bičių aviliuose...
Miršta ten,
kur jo niekad nebuvo
ir jau niekad nebus:
ekspresų languos,
posėdžių salėse.
Miršta žodžiams,
vaikams,
Antarktidai,
Australijai,
Andų kalnams,
miršta visam pasauliui...
Virš horizonto vieniša
patekėjusi žvaigždė
į begalybę
transliuoja jo amžiną mirtį.
Džiaugiuosi, kad kai jį mačiau paskutinį kartą, jis buvo laimingas, ištisai šypsojosi ir juokavo. Kokį žmogų prieš jam iškeliaujant pamatai, toks jis atminty pasilieka amžiams. Man neapsakoma garbė, kad eidama savo mažo gyvenimo takeliu susitikau dideliu keliu ėjusį žmogų. Taip trumpai. Tik vieną kitą kartą. Bet taip tikrai. Taip nepamirštamai.
Ilsėkis ramybėje, Kukuti!
Kukučio testamentas
- Niekada nepriprasiu nebūti!
Kada man ateis paskutinė -
suriškit rankas, o geriausia -
mane prirakinkit prie lovos:
bijau, kad iš baimės numirti
galiu padaryti sau galą.
Niekada nepriprasiu nebūti!
Kad mirdamas nepabėgčiau -
virvėm suriškit rankas,
kaladėm suveržkite kojas:
daužysiuos kaip jautis,
kai tramdys užvoždami karstą.
Niekada nepriprasiu nebūti!
pabėgęs vaidensiuos našlėms,
plėšikausiu naktim, kaip belaisvis
apšepęs slapstysiuos rugiuos:
kad tik toliau aš numirčiau
nuo savo mirties!
Paskutinis atsisveikinimas su Kukučiu
Įsikniaubęs į žolę
miršta mažas Kukutis,
susirietęs - lyg bitė prie avilio.
Paskutinį kartą atsikvepia,
įtraukdamas viso pasaulio gėrį.
Miršta toks mažas Kukutis,
nematomas iš lėktuvų,
iš palydovų,
radarų ekranuose,
pasaulinėse stebėjimo stotyse,
nepastebi jo mirties povandeniniai laivai.
Tyliai miršta Kukutis
nesudrumsdamas radijo ryšio,
traukinių eismo,
nepakenkdamas lėktuvų reisams,
valstybių diplomatiniams santykiams...
Miršta mažas Kukutis,
niekam nepakenkdamas -
kaip atodūsis.
Toks mažas, nematomas
miršta visam pasauly,
miršta visiems laikams,
miršta visur, kur yra kas nors gyva -
nors kraštelis dangaus,
žemės sauja,
skruzdė,
į skruzdėlyną tempianti eglės spyglį.
Miršta paukščių lizduos,
snieguotose kalnų viršūnėse,
vaisių sėklose,
žodynuose,
knygose,
bičių aviliuose...
Miršta ten,
kur jo niekad nebuvo
ir jau niekad nebus:
ekspresų languos,
posėdžių salėse.
Miršta žodžiams,
vaikams,
Antarktidai,
Australijai,
Andų kalnams,
miršta visam pasauliui...
Virš horizonto vieniša
patekėjusi žvaigždė
į begalybę
transliuoja jo amžiną mirtį.
2013 m. balandžio 1 d., pirmadienis
Kukučio gimtadienis
Žinot, šiandien Marcelijaus Martinaičio gimtadienis! Suėjo 77- eri metai! Na, gal ir nemažai. Bet kai vakar išgirdau apie poetą ištikusį insultą, labai susikrimtau. Dar prieš savaitę mačiau jį ir girdėjau rašytojų sąjungoje poezijos vakare savo buvusių studentų būry energingą, besišypsantį, bepokštaujantį. Po savaitės išgirstu, kad jis tyli, guli, nesišypso. Be abejo, skausmas artimiesiems. Man tai labiau priminimas, koks gyvenimas trapus ir nenuspėjamas.
Šiandien, gimimo dieną, poetas atgavo sąmonę, bet būklė sunki. Nors ir neturiu jokios teisės skirstyti žmonių į gerus ir blogus, juo labiau šventvagiškai svarstyti, kam turi būti leista pagyventi ilgiau, kam trumpiau, vis dėlto labai noriu, kad šitam šviesuliui būtų atseikėta daugiau laiko. Kad dar pasidžiaugtų basos kojos Paserbenčio žeme, o basa širdis - švariu dangum.
Su atgimimu, Marcelijau! Labai viliuosi... Labai...
2013 m. kovo 19 d., antradienis
Skaitymas gali sukelti impotenciją!
Taip sako olandai! Na, bent jau vienas olandas, atviruko autorius - Joost Swarte!
Kažkokio bibliotekininko iš Olandijos dėka mano pašto dėžutė šiandien prisijuokė iki valiai. Mat tokio fakto dar nebuvo girdėjusi:
Skaitymas gali sulėtinti kraujo apytaką ir sukelti impotenciją.
Kažkokio bibliotekininko iš Olandijos dėka mano pašto dėžutė šiandien prisijuokė iki valiai. Mat tokio fakto dar nebuvo girdėjusi:
Skaitymas gali sulėtinti kraujo apytaką ir sukelti impotenciją.
Gerai, kad situacijai sušvelninti gavau ir skirtuką, kuris skelbia:
Kai skaitai - niekada nebūni vienas.
Kurią tiesą renkatės jūs? :)))))
2013 m. kovo 12 d., antradienis
Knygų mugė 2013! Fotoreportažas! Kad nepamirštumėm! :)
Iš pradžių galvojau, kad šių metų knygų mugės fotoreportažo nekelsiu į blogą. Pripliauškinau tiek daug nuotraukų... Atrinkinėti nesinorėjo, nes visos atrodė svarbios. Bet kelti visas ir užkimšti internetinį kanalą daugiau nei šimtu nuotraukų - to jau per daug.
Bet galiausiai neištvėriau! Rinkau rinkau, išbraukinėjau iš sąrašo ir šiaip ne taip bent keliolika vis vien noriu parodyti. Svarbiausia, praėjus tiek laiko pagaliau susidėliojo galvoje, kuo labiausiai džiaugiuosi, kuo praturtėjau, ką praregėjau.
Pradedu nuo katiniškai švelnios ir poetiškai melodingos "Nieko rimto" šalies, nes jiems esu dėkinga, kad mano piniginė paplonėjo ne dėl įsigytų bilietų, o dėl daugiau nusipirktų knygų. Jie man padovanojo kvietimus nevaržomai įžengti pro knygų rūmų vartus! O po to ir daug šypsenų! :)
Šiais metais stengiausi ne aplink knygų stalus stoviniuoti, o aplankyti kuo daugiau renginių (tik kažkodėl namo grįžau vis vien su rekordiniu skaičiumi knygų). Pastangos pamatyti ir išgirsti kuo daugiau vedė iš proto! Ką žmogui daryti, kai tą pačią valandą nori būti keturiose vietose?
O knygų pristatymai buvo tikrai išradingi. Štai Čekuolis į palydą pasikvietė ginklais apsikarsčiusius karius (aliuzija į naujausią knygą "Mūsų slaptieji ir dramblys bute"). Na, jie mane nuteikė mažų mažiausiai nejaukiai, gal net kiek išgąsdino:
Gintaras Grajauskas pristadinėdamas savo knygą "Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį" užgrojo su savo grupe "Kontrabanda":
Domantas Razauskas šįkart užgrojo ne pats. Šiek tiek gaila. :) Jo sudarytos knygos "Dzeno istorijos" pristatymas:
O Justinas Žilinskas išvertė visus iš klumpių ir kaip desertą "KGB vaikų" pristatymui suorganizavo grupės BIPLAN koncertą. Viena akimi mačiau, kaip ir pats šoko. Ir tikrai buvo gera į tai žiūrėt. Ne kiekvieną dieną pamatai teisininką, neapsimetantį perdėtai rimtu. O tiesiog labai paprastą, šiltą ir žmogišką. :)
Tarpais tarp tobulo knygų lapų kvapo pasklisdavo ir viliojantis šokolado kvapas, mat knygų mugėje svečiavosi ir žavioji Beata:
Išvydusi Kristiną Sabaliauskaitę prisiminiau, kad vis dar nesusipažįstu su jos knygomis (svarbiausia - noras!). Na, bet dabar bent jau žinau, kad ji moka žavingai pozuoti. :)
Kol kas nepuoliau pirkti Andriaus Tapino "Vilko valandos".
Labai patiko Antano Šileikos knygos "Pogrindis" pristatymas. Sužavėjo, be abejo, paties autoriaus asmenybė ir sąmojingumas. Bet kartu tai vienas tų susitikimų, kurie glumina. Kai supranti, kad žmogus, gyventis ne Lietuvoje, žino apie Lietuvą daugiau faktų už tave, čia gyvenančią.
Niekada nepraleidžiu ir "Metų knygos" laureatų abdovanojimų! Šių metų nugalėtojai: Kęstutis Kasparavičius, Kristina Gudonytė, Rimvydas Stankevičius, Alvydas Šlepikas.
Dar tik susipažindama su knygų mugės programa, labiausiai džiūgavau, kad pamatysiu retai sutinkamus Donaldą Kajoką ir Sigitą Parulskį. Programoje šmėžavo ir Aido Marčėno pavardė. Deja, jo niekur taip ir neišvydau.
Galiausiai supratau, kad mane nudžiugino visai kas kita.
Ne, aš ne apie Kader Abdolah. Nors ir gyrė mano suknelę ir vadino mane Pavasariu. :)
Ir net ne apie Tahir Shah, kuris buvo dėmesingas kiekvienam: su kiekvienu norinčiu fotografavosi, su kiekvienu noriai pakalbėdavo.
Aš apie savus! Nuo vaikystės...
Apie Marcelijų Martinaitį! Jis mugėje pristatė net dvi knygas: trečiąjį "Kukučio baladžių" leidimą ir pasikalbėjimų su Viktorija Daujotyte knygą "Sugrįžęs iš gyvenimo". Besiklausydama jo, aš tiesiog didžiavausi, kad būdama tokia jauna, nesu nutolusi nuo kaimo kultūros. Kad lygiai taip pat jautriai išgyvenu betoninių būdelių invaziją. Jis priminė, kad paklausus mūsų vaikų "kur jų tėvynė", jie atsakys "Fabijoniškės", kad paklausus "kur jūsų namai", jie atsakys "penkto namo ketvirtas butas"... Kaip griūna pasaulis, pirmiausia sugriaudamas pamatines žodžių reikšmes. Jo mintys man taip skaudžiai smigo, kad pradėjau dar stipriau svajoti apie tikrus namus su sava pieva, savu sodu, sava laisve...
Apie Romualdą Granauską, parašiusį begalybę knygų, su kuriomis mano pažintis prasidėjo dar mokykloje (o tai reiškia, daug metų atgal... jau buvau spėjusi pamiršti). Šį žmogų įsivaizdavau visai kitokį: rimtą, gal kiek melancholišką. O jis, pasirodo, visiškas linksmuolis. Visą salę prijuokino iki ašarų, skeldamas kalbos pamokėles, o kartu pašiepdamas reklamų ir televizijos kultūrą. Šio susitikimo metu jaučiausi ypatingai, bet kartu ir trapiai. Tarsi gavusi galimybę įlipti į istorijos vadovėlį ir tai, kas tik pasakojama, išvysti savo akimis. "Žmogus - istorija" - man sukosi galvoje. O kaip kitaip pavadinti žmogų, apie kurį kažką tolimo ir mistiško išgirsti vaikystėje ir še tau - po daug metų pati pamatai? Ypač kai tai pirmas ir bene paskutinis kartas... greičiausiai, nebepamatysiu...
Apie Ramutę Skučaitę! Nepaprastai šiltą, rūpestingą ir dėmesnigą Žmogui! Mažai kas dalindami autografus pakelia galvą ir užkalbina. O ji pakėlė ir švytinčiom akim paklausė: "Ką veiki gyvenime? O kur iš tikrųjų linksta tavo širdis? Ar tu laiminga?" Ir nustebino, ir išgąsdino, ir sujaukė viską viduj. Kol pasaulis tuščiažodžiauja, ji klausia esmių. Ji tik apie tai, kas svarbiausia. Ko net patys savęs kartais vengiam paklausti.
Tai štai! Dabar sėdžiu ir susigraudinusi galvoju, kokia aš laiminga, kad juos sutikau. Nereikia ieškoti herojų kažkur toli. Jie gali būti visai panosėj. O kartais tokie savi! Savesni net už tuos, su kuriais gyvenam...
Bet galiausiai neištvėriau! Rinkau rinkau, išbraukinėjau iš sąrašo ir šiaip ne taip bent keliolika vis vien noriu parodyti. Svarbiausia, praėjus tiek laiko pagaliau susidėliojo galvoje, kuo labiausiai džiaugiuosi, kuo praturtėjau, ką praregėjau.
Pradedu nuo katiniškai švelnios ir poetiškai melodingos "Nieko rimto" šalies, nes jiems esu dėkinga, kad mano piniginė paplonėjo ne dėl įsigytų bilietų, o dėl daugiau nusipirktų knygų. Jie man padovanojo kvietimus nevaržomai įžengti pro knygų rūmų vartus! O po to ir daug šypsenų! :)
Šiais metais stengiausi ne aplink knygų stalus stoviniuoti, o aplankyti kuo daugiau renginių (tik kažkodėl namo grįžau vis vien su rekordiniu skaičiumi knygų). Pastangos pamatyti ir išgirsti kuo daugiau vedė iš proto! Ką žmogui daryti, kai tą pačią valandą nori būti keturiose vietose?
O knygų pristatymai buvo tikrai išradingi. Štai Čekuolis į palydą pasikvietė ginklais apsikarsčiusius karius (aliuzija į naujausią knygą "Mūsų slaptieji ir dramblys bute"). Na, jie mane nuteikė mažų mažiausiai nejaukiai, gal net kiek išgąsdino:
Gintaras Grajauskas pristadinėdamas savo knygą "Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį" užgrojo su savo grupe "Kontrabanda":
Domantas Razauskas šįkart užgrojo ne pats. Šiek tiek gaila. :) Jo sudarytos knygos "Dzeno istorijos" pristatymas:
O Justinas Žilinskas išvertė visus iš klumpių ir kaip desertą "KGB vaikų" pristatymui suorganizavo grupės BIPLAN koncertą. Viena akimi mačiau, kaip ir pats šoko. Ir tikrai buvo gera į tai žiūrėt. Ne kiekvieną dieną pamatai teisininką, neapsimetantį perdėtai rimtu. O tiesiog labai paprastą, šiltą ir žmogišką. :)
Tarpais tarp tobulo knygų lapų kvapo pasklisdavo ir viliojantis šokolado kvapas, mat knygų mugėje svečiavosi ir žavioji Beata:
Išvydusi Kristiną Sabaliauskaitę prisiminiau, kad vis dar nesusipažįstu su jos knygomis (svarbiausia - noras!). Na, bet dabar bent jau žinau, kad ji moka žavingai pozuoti. :)
Kol kas nepuoliau pirkti Andriaus Tapino "Vilko valandos".
Labai patiko Antano Šileikos knygos "Pogrindis" pristatymas. Sužavėjo, be abejo, paties autoriaus asmenybė ir sąmojingumas. Bet kartu tai vienas tų susitikimų, kurie glumina. Kai supranti, kad žmogus, gyventis ne Lietuvoje, žino apie Lietuvą daugiau faktų už tave, čia gyvenančią.
Niekada nepraleidžiu ir "Metų knygos" laureatų abdovanojimų! Šių metų nugalėtojai: Kęstutis Kasparavičius, Kristina Gudonytė, Rimvydas Stankevičius, Alvydas Šlepikas.
Dar tik susipažindama su knygų mugės programa, labiausiai džiūgavau, kad pamatysiu retai sutinkamus Donaldą Kajoką ir Sigitą Parulskį. Programoje šmėžavo ir Aido Marčėno pavardė. Deja, jo niekur taip ir neišvydau.
Galiausiai supratau, kad mane nudžiugino visai kas kita.
Ne, aš ne apie Kader Abdolah. Nors ir gyrė mano suknelę ir vadino mane Pavasariu. :)
Ir net ne apie Tahir Shah, kuris buvo dėmesingas kiekvienam: su kiekvienu norinčiu fotografavosi, su kiekvienu noriai pakalbėdavo.
Aš apie savus! Nuo vaikystės...
Apie Marcelijų Martinaitį! Jis mugėje pristatė net dvi knygas: trečiąjį "Kukučio baladžių" leidimą ir pasikalbėjimų su Viktorija Daujotyte knygą "Sugrįžęs iš gyvenimo". Besiklausydama jo, aš tiesiog didžiavausi, kad būdama tokia jauna, nesu nutolusi nuo kaimo kultūros. Kad lygiai taip pat jautriai išgyvenu betoninių būdelių invaziją. Jis priminė, kad paklausus mūsų vaikų "kur jų tėvynė", jie atsakys "Fabijoniškės", kad paklausus "kur jūsų namai", jie atsakys "penkto namo ketvirtas butas"... Kaip griūna pasaulis, pirmiausia sugriaudamas pamatines žodžių reikšmes. Jo mintys man taip skaudžiai smigo, kad pradėjau dar stipriau svajoti apie tikrus namus su sava pieva, savu sodu, sava laisve...
Apie Romualdą Granauską, parašiusį begalybę knygų, su kuriomis mano pažintis prasidėjo dar mokykloje (o tai reiškia, daug metų atgal... jau buvau spėjusi pamiršti). Šį žmogų įsivaizdavau visai kitokį: rimtą, gal kiek melancholišką. O jis, pasirodo, visiškas linksmuolis. Visą salę prijuokino iki ašarų, skeldamas kalbos pamokėles, o kartu pašiepdamas reklamų ir televizijos kultūrą. Šio susitikimo metu jaučiausi ypatingai, bet kartu ir trapiai. Tarsi gavusi galimybę įlipti į istorijos vadovėlį ir tai, kas tik pasakojama, išvysti savo akimis. "Žmogus - istorija" - man sukosi galvoje. O kaip kitaip pavadinti žmogų, apie kurį kažką tolimo ir mistiško išgirsti vaikystėje ir še tau - po daug metų pati pamatai? Ypač kai tai pirmas ir bene paskutinis kartas... greičiausiai, nebepamatysiu...
Apie Ramutę Skučaitę! Nepaprastai šiltą, rūpestingą ir dėmesnigą Žmogui! Mažai kas dalindami autografus pakelia galvą ir užkalbina. O ji pakėlė ir švytinčiom akim paklausė: "Ką veiki gyvenime? O kur iš tikrųjų linksta tavo širdis? Ar tu laiminga?" Ir nustebino, ir išgąsdino, ir sujaukė viską viduj. Kol pasaulis tuščiažodžiauja, ji klausia esmių. Ji tik apie tai, kas svarbiausia. Ko net patys savęs kartais vengiam paklausti.
Tai štai! Dabar sėdžiu ir susigraudinusi galvoju, kokia aš laiminga, kad juos sutikau. Nereikia ieškoti herojų kažkur toli. Jie gali būti visai panosėj. O kartais tokie savi! Savesni net už tuos, su kuriais gyvenam...
2013 m. kovo 9 d., šeštadienis
apie katinus ir pražiopsotus šansus
Anoks čia svarbus gyvenimo įvykis, pasakysit. Ir aš su jumis sutiksiu. Bet žinot, kas mane labiausiai žavi? Kad net mažiausiuose kasdieniuose nutikimuose galima atkapstyti svarbių gyvenimo pamokų. Šis mano pasakojimas nebūtų pats savaime vertingas. Daugelis vietoj manęs gal jau būtų jį ir pamiršęs. Bet man patinka kapstytis kapstytis ir atkapstyti tiesas: gyvenimas mums kartais duoda šansą, bet kartais labai greit jį iš mūsų ir atima. Mažyčiai nutikimai - tik įžanga į mūsų augimą ir stiprėjimą. Bus didesnių, svarbesnių, skaudesnių...
O kažkas gal net ir tuos pražiopsos: "Kartą gyvenime fortūna beldžiasi į kiekvieno žmogaus duris, bet žmogus dažniausiai tuo metu sėdi kaimyninėje smuklėje ir negirdi jos beldimo". (Markas Tvenas)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)









