Louis de Bernieres "Kapitono Korelio mandolina": Dėkoju Dievui už tai, kad davė laiko tave mylėti...

Žiemomis aš dažniausiai noriu būti meška! Įlįsti į šiltą urvą ir miegoti iki pakvips pavasariu! Deja, ir žiemomis esu žmogus! Dėl to esu priversta vis išlįsti iš urvo, idant ką naudingo nuveikčiau žmonijai. Tuomet jau reikia šildytis kaip išmanai. Tai šildausi, pavyzdžiui, rašydama atvirukus į afrikas, australijas. Dar nepaliaujamai galvoju apie Meilę. O stotelėje belaukdama viešojo transporto, iki skausmo nušalusi kojų pirštus, mintimis keliauju į Louis de Bernieres knygą "Kapitono Korelio mandolina". Ten galima lakstyti basai! Ten - Graikija, Kefalonijos sala, Jonijos jūros skalaujami smėlėti krantai, palei pat pakrantes ir kiek toliau ant kalvų išsirikiavę balti namai ("Graikai pamėgę nekaltybės spalvą, dažė sienas baltai, tarsi neužtektų akinančio saulės ryškumo"), auksinė saulė, svaiginantis vynas ir amžinas noras šypsotis saulei, jūrai ir vienas kitam. Neapsakomas pasakojimo įtaigumas! Jeigu aš, niekada nebuvusi Graikijoje, juo labiau jos salose, skaitydama jaučiau, kad jau esu ten buvusi, vaizdas taip aiškiai stovėjo prieš akis. Ir kad jūs žinotumėt, kaip nenoriu paminėti dar vienos svarbios knygos detalės! Tarp saulės ir vyno džiaugsmų ten - karo metas. Bet kaip ten būna gyvenime? Kartais tenka patirti kažką labai baisaus, kad atrastum tai, kas gražu. Jei ne karas, kažin ar du jauni žmonės būtų susitikę ir įsimylėję. Karštakošė graikė Pelagija ir romantikas italas Korelis. Kažin.

Iš esmės tai knyga apie karą ir meilę. Tik apie karą man norisi kalbėti mažiausiai. Sustojus ties ta tema visada apsunkstu nuo bejėgystės. Bet tai yra istorija. Ir ši knyga prisideda prie istorijos išsaugojimo. 1940 metai. Beprasidedantis Antrasis pasaulinis karas. Hitleris ir Musolinis dalinasi žemes. Taip Kefalonijos salą užplūsta pulkai italų karių. O kaip žaviai aprašyti jų paveikslai - šviesiai, be pagiežos. Jie tik žmonės - jautrūs, linksmi, paslaugūs, mandagūs... Apskritai ar gali italai būti kariai? Jie net nemano kariauti, jie nėra niekada į nieką taikęsi ar šovę ("Jo šautuvas užrūdijo, jis net buvo porą kartų jį pametęs"...). Jiems rūpi dainuoti, gerti vyną ir patikti merginoms. Jie nori draugauti su vietiniais. Jie šaiposi iš savo dučės Musolinio, vadina jį klounu, juokdariu, žudiku. O kiekvieną dieną vietoj pasisveikinimo dažniau išgirsti "Velniop tą karą". Kas kita vokiečiai - šalti kaip akmenys Hitlerio garbintojai: "vokiečiai buvo ne žmonės. Jie buvo automatai be principų, mašinos, sureguliuotos taip, kad tiktų grobstymui ir žiaurumui, be jausmų, išskyrus meilę jėgai, ir be tikėjimo, išskyrus tikėjimą gamtos jiems duota teise pritrėkšti po savo kulnu silpnesnes tautas". Todėl net nenustebino, kad buvę su italais sąjungininkai, vokiečiai galiausiai masiškai juos išžudė ir naikino įkalčius degindami jų kūnus. Kaip baisu mirti, kai tu net nenori kariauti... Bet autoriui bravo už nepaprastai taikliai ir įtikinamai atskleistus tautų charakterius.

Be abejo ten, kur karas, natūraliai kyla ir tikėjimo klausimas:
"-Mielasis, ar tu tiki Dievą, ar tiki dangumi ir visomis tomis tiesomis?
  - Ne. Po to, kas įvyko, nebetikiu. Tai prarado prasmę. Jei tu būtumei Dievas, argi leistumei, kad šitaip atsitiktų?
  - Aš paklausiau, nes noriu matyti Karlą ir visus vaikinus rojuje. Nieko negaliu padaryti, vadinasi, aš tikiu.
  - Kai pamatysi Dievą, pasakyk, kad noriu jam duoti į nosį."

Bet aš gi labiausiai norėjau pakalbėti apie meilę. Laukiančią, pasiaukojančią. Meilę iki pabaigos. Tokią, kokia aš labai tikiu ir kokią labai norėčiau patirti. Graikė Pelagija laukia grįžtančio savo sužadėtinio, graikų partizano Mandro, bet netikėtai įsimyli italų kapitoną Korelį - amžinai kvailiojantį, juokaujantį, besišypsantį ir meistriškai grojantį mandolina, kuri net vardą turi - Antonija. Be abejo, Korelis taip pat įsimyli Pelagiją: "vienintelis rimtas reikalas visame pasaulyje jam buvo muzika, kol jis sutiko Pelagiją".  Bet jie "priešai". Jų meilės istorija neįmanoma, nesaugi. Be abejo, kad jiems tenka išsiskirti. Italas iškeliauja į Italiją, graikė lieka savojoj Graikijoj. Tačiau ar ties priverstiniu išsiskyrimu meilė baigiasi? Ar išvis meilė gali baigtis? Ar geriau nelaimingai mylėt, nei išvis nemylėt? Ar egzistuoja laukianti meilė? Laukianti dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų?.. Kantriai laukianti, net nežinodama, ar sulauks? Nepaliaujamai galvojau, ar aš laukčiau. Nežinomybė kartais išveda iš pusiausvyros net stipriai tikintį žmogų. Bet žinau, kad laukčiau. Jau esu laukusi. Kankinčiausi, verkčiau, gal net keikčiausi, bet laukčiau. Meilės visuomet verta laukti. Ir nors knygos pabaiga kiek nuspėjama, bet man tai nesutrukdė ja džiaugtis.

2001m. pagal knygą pastatytas filmas (režisierius John Madden). Nekantravau pamatyti. Ir taip smarkiai nusivyliau filmo interpretacija. Nu taip iškreipt esminius knygos faktus... Visų pirma, buvo atsisakyta vieno žaviausių personažų, kuriam knygoje po pagrindinių veikėjų buvo skirta tikrai daug dėmesio - italų kario Karlo Pjero Gverčo. Pamaniau, kad turbūt scenaristas arba režisierius yra užkietėjęs homofobas? Mat Pjeras knygoje pasakoja jautrią savo homoseksualumo istoriją (netgi apie slaptą meilę kapitonui Koreliui). Visų antra, Pelagijos ir Korelio meilė buvo tauri, skaisti, supoetinta, o filme beveik be jokių įžangų Pelagija jau gulasi po kapitonu nuogais "papukais". Nu siaubingai supykau!! :) Net charakteriai (išskyrus Nikolą Cage'ą - kapitoną Korelį) man pasirodė ne taip suvaidinti. Labai neišsiplėsiu, nes ir taip visada mėgstu pasakyti per daug. Eilinį kartą iš mano pozicijos knyga nugalėjo prieš filmą. Ten tikrasis grožis! Ten tikroji tiesa! Ten tikroji prasmė! Pamenu, suplojau arti 50 litų. Bet nė kiek nesigailiu! 605 puslapiai malonumo! Nemeluoju! :)

* * *
"Aš galvoju apie Pelagiją akordais. <...> Pelagijai tinka paprasti, linksmi akordai. Ji žaidžia su katinu ir juokiasi, ir tai yra sol. Pamačiusi, kad ją stebiu, ji išriečia antakį ir dedasi smerkianti ir priekaištaujanti man už žavėjimąsi ja, ir tai yra do. Ji klausia manęs: "Nesugalvoji geresnio užsiėmimo?", ir tai skamba kaip re. <...> Pelagija liūdna, ir aš, paėmęs Antoniją, sugroju re minorą. Ji pakelia galvą ir sako: "Kaip tik šitiap aš dabar jaučiuosi. Iš kur tu žinai?"